pareinu

2010 12 15

Per žydinčių medžių alėjas
Žiemą, kai šakos balčiausios...
Pareinu į namus, kad išgerčiau
Arbatos. Kur sėdi prie stalo
Močiutė sena. Ji visada laukia.

Užsikūrusi židinį laikraštį skaito
Ir mezga šilčiausias mintis. O kai
Nieko nesakęs atvykstu, jos akyse
Matau susikaupęs gilus ilgesys.

Prieina ir tyliai bučiuoja į skruostą,
Kaip boružė delną – it lietų žadėdama.
Apkabinus taip šilta širdį juk, kai
Mažas bėgiodavau sode ir nugriuvęs
Verkiau. Kas prieidavo pirma?

Kas ištardavo švelniai... užgis.

Per žvaigždynais žydinčius vakarus,
Kai prie lango klausos prisiglaudus
Naktis iki vidurnakčio kalbamės
Apie gyvenimą. Ak, kokia
Neįkainojama, tos moters išmintis.

Pareinu per gruodą, kai skruostai
Užkaitę nuo speigo rausvi, patys
Veržias į šilumą. Ji visada priima.

Pareinu, kad kol GYVENAME –
Garsiai ištarčiau pasiilgau, kaip
Dykumos Jūsų darželio gėlių.