Rašyk
Eilės (72236)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Jis atsisuko ir pamačiau jo pilkas akis, didelę nosį su išplėstom šnervėm, tankius pakeltus antakius, žiūrėjo su baime, viltim, maldavimu. Be žodžių. Tik akių vyzdžiai drebėjo ir plačiai atmerktos akys su siaubu ieškojo pagalbos, o gal vilties, ieškojo manyje, nors aš jo visai ir nepažįstu, bet rodos, kad niekas kitas negalėtų būti jo maldos taikiniu. Daug žmonių aplinkui, o kodėl ir ko jis nori iš manęs? O mano galvoje skambėjo „what a beautiful death – jumping out the window“. Kodėl jis taip žiūri į mane. Nekenčiu jo tylos su tokiu beprotiškiu žvilgsniu. Nusisuku nuo jo ir matau savo motiną, ateinančią iš priešingos autobuso pusės. Atrodo pavargus ir sena. Apsirengus... pilkai. Atsidūsta kas du žingsnius. Ką ji čia veikia? Eina lyg ir link manęs, bet žiūri kažkaip pro šalį. Praeina pro mane ir žiūri į tą klūpantį beprotį, kuris visdar siekia mano rankos. Priena prie jo ir kaip bobutė iš senovinių lietuvių filmų klausia: „Vaikeli, ką tu čia darai? Kodėl tu pas mane neateini, sūneli? “. O jis žiūri nesuprantančiu žvilgsiu, tokiu kaip mano, jis nieko nesupranta, nieko neatpažįsta, bet net ir nesišypso, o ir toliau žiūri negirdinčiom ausim, išėjęs už kitų durų, pasitraukęs į savo mišką, pro galines duris, kur viskas žalia ir šviečia saulė. Kur krenta auksiniai lapai, kur minkšta žolė ir daug vaikų. Kur ąžuolo šakos užstoja dangų, kur spalvos, kaip animaciniuose filmuose ryškiai geltonos, mėlynos, raudonos ir žalios. Kur vaikšto minkšti kalbantys meškinai, kur skraido balionai, kur vaikams duoda nuskustų morkų, kur žemuogės dydžio, kad vos gali atkelti. Aš visada čia ateinu, kai kas nors nepatinka. Kai jaučiu, kad kyla audra ir kyla grėsmė sudužti, aš išjungiu šviesas, palieku autopilotą, sumažinu kalorijų sunaudojimą, išjungiu raumenis, rankos suglemba, o ausyse susuku sklendes taip, kad vėjas eina pro šalį ir nepapuola į širdį. Tada uždarau duris, nusileidžiu kaklo sausgyslėmis žemyn, trenkiuosi į skrandį ir pakilęs vėl aukštyn, teleportuojuos į glotnų medinį namą milžiniško ąžuolo viduje. Greitai lekiu žemyn ir išlekiu į lauką, kur viską pamirštu ir esu toli nuo riksmų, grąsinimų, nemeilės, naudojimosi, nepripažinimo, netikėjimo ir kitų nesamonių. Nežinau ką daryčiau, jei neturėčiau šitos vietos. Kur visada vienodai gražu. Bet ir čia prasimuša: „... everybody knows I‘m a mother fucking monster... “, tik tai nieko negriauna, tik girdisi, bet nenušluoja, neapsiniaukia, tik skamba... po kiek laiko jaučiu, kad galima grįžti. Ir aš grįžtu. Apsidairau, o šalia manęs apkabinus mano galvą, mama šaukia mane ir klausia kas man atsitiko. Žinau, kad ji nori mane mylėti. Gal šį kartą buvau per ilgai išėjęs? Nelabai suprantu ką ji sako, nors panašu, kad tai aplinkiniai labiau nesupranta manęs, negu aš jų. Ypač vienas keleivis su pilkom akim, didele nosim ir tankiais surauktais antakiais, žiūrintis į mane klūpantį su panieka ir šaukiantis mano mamą „mama“. Aš nežinau kur aš važiavau ir kur važiuoju. Noriu išlipt ir berods, autobusas jau stoja. Liūdna, nors ir neatrodo, kad čia būtų labai smagi kelionė.
2010-12-14 10:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-16 19:06
Rūta Urbonavičiūtė
Iš tiesų gerai atrasti savo ramybės būseną, kai bent trumpam gali išlipi iš to nuolat verdančio ir kartais per aukštą temperatūrą turinčio katilo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-15 09:03
Kestas Urbonavicius
man tai ne :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-15 02:15
JRFRA
myzciojimai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą