Rašyk
Eilės (72236)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







9 valanda ryto. Aleksandras, visų Saška vadinamas, skuba į savo autoservisą. Kruopščiai blizgina lakinius batus, aladinkėmis vadinamus, lyginasi marškinius, ir keikiasi, kad nėra kam už jį tokių darbų atlikti. Prisikemša pilnas kišenes mobiliakų, ir lekia lauk. Laiptinėje treninguoti vaikigaliai, matyt, dar iš vakar vakaro, geria alų iš bambalių, ir vienas jų paprašo Saškos cigaretės. Kitas atrėžia savo draugui: „Ti što, vapšie achujiel, on nikurit! ”
Žino, kad prie Saškos geriau nelįsti, visi bent vieną kartą girdėjo apie muštynes, kuriose Saškai teko dalyvauti, tik jis vienas sveikas namo ir grįždavęs. Su Saška – menki juokai. Jis – kiečiausias Šeškinės pacanas!
Kieme Saška sutinka draugą Vadimą, tą patį, su kuriuo vakar kazino pusę mėnesio pajamų pralošė. Bala jų!
Nu, priviet, Saša! Kak sveikatas?  Biški išgėrėm vakar, nėėė? Į darbą važiosi? Davai pavežk, biški pivkos reik nusipirkt, galvą skauda, oooo...
Saškos automobilis – pats naujausias BMW modelis, juodas, gražus, tamsintais langais. Mėgsta Saška su savo tačka palakstyti, vistiek jo mentai nebestabdo, gal iš tingėjimo apsimeta, kad jo nepastebi, o gal jau ir supranta, kad Saškos jokia bauda neišgąsdins,  o ir rusiškų keiksmažodžių pabodo klausytis, visi žino šį „kelių erelį“. Vairuodamas Saška visada klausosi radijo stoties „A2“, ir kartais, skambant „Sektor gaza“ dainai, garsiai dainuoja. Vairuoja jis atsilošęs, tik viena ranka laikydamas už vairo, kaip ir dera kietiems BMW turėtojams. Jei pamato kokią gražesnę panelę, Saška sumažina greitį, ir, atsidaręs langą, siūlo pavežėti. Ne dažna sutinka, matyt ne visoms patinka  jo kalbėjimo manieros, o gal įsižeidžia, kai Saška jas „krysomis“ pavadina. Turi Saška dar vieną įprotį – kalbėdamas karts nuo karto riebiai nusispjauna, mažai jam rūpi, kad tai panelėms gali nepatikti. Jis žino auksinę taisyklę – kol bus pinigų, bus ir mergų. Tačiau šiandien Saškai nėra  nuotaikos, šįryt sužinojo, kad serga jo motina, gyvenanti Rusijoje. Sako, neaišku, ar gyvens. Vizą Saška gaus tik poryt, todėl niekaip negali nurimti, vis įkyrios  mintys į galvą lenda, iškyla vaikystės vaizdai. Prisimena Saška, kaip kadaise su mama slaugė iš inkilėlio iškritusius paukščiukus, kaip kokį ežiuką pienu pagirdydavo. Gera jo mama. Deja, kai Saška buvo dar visai vaikas, mama išvažiavo į Rusiją pas naują vyrą, tačiau, nepaisant to, ji – Saškos motina, kad ir kaip retai jį aplankanti. Labai anksti Saškai teko pačiam galvoti, kaip duonai užsidirbti, pradžioje nebuvo lengva, ne visai legaliais būdais užsidirbdavo, tačiau dabar jis – autoserviso savininkas, kuriam nebetenka sukti galvos dėl pinigų. Dabar jis – visų gerbiamas savam rajone. Tiesa, dauguma gerbia jį iš baimės, nes Saška garsėja kaip žiaurus pacanas, ir geriau su juo į konfliktus nesivelti.
Saškai atvykus į darbo, jo ten jau laukia Artūrča.
Labas, Saška! Davai varom vakare į „Metellicą“, įkalsim. Girdėjau, nelabai tau sekasi, ką? Mamka serga, ne? Žėk, man čia byški reikia tačką pataisyti, gali susitart? Nuolaidą gal, nu žinai, kaip visad.
Dažnai Saškos vadinamieji draugai atvažiuoja mašinikę paremontuot, vis iš to paties BMW klubo, dažnai eidavo su jais  į klubą pasilinksmint, tačiau šiandien jis nenori jokių linksmybių, mintys klaidžioja kažkur kitur, nepavyksta net ir darbe užsimiršti. Matyt teks važiuoti namo.
Laiptinėje Saška sutinka vėl tuos pačius treningais apsivilkusius nepilnamečius, kurie, matyt jau alų pabaigę, „įdomesnės“ veiklos susirado. Vienas jų laiko rankose  kažkokį padarą, o kitas cigarete degina jį.  Klaikus cypimas, klaikus juokas. Nespėjo maroziukai išgirsti Saškos batų kaukšėjimo ir cipūrų žvangėjimo, kai tas, aukščiausiasis, su cigarete rankoje, gavo smūgį kumščiu, net cigaretė iš rankos iškrito. Netruko ir kitam su gyviu rankoje gauti smūgį. Dar du ant laiptų sėdintys stebėtojai klausiančiu žvilgsniu žiūri į Sašką: ką jis darys toliau? Ar dar klius? Gal geriau bėgti? Saška, netaręs nė žodžio, pasiima nuo grindų gyvį, ir eina namo. Dabar jis – ne vienas. Šis padaras, jūrų kiaulytė, bus vardu Švarcas, jei išgyvens.
Gyvens. Didvyrių istorijos negali blogai baigtis.
Vėl rytas. Moteriškų kvepalų tvaikas išduoda, kad šiąnakt Saška miegojo ne vienas. Švarcas knarkia narvelyje, pagaliau gali pailsėti nuo niurkymo: „kooooks mieeeelas! Saška, nežinojau, kad tau patinka gyvūnai! Kaip faaaina, vien dėl to su tavim verta gyventi, o sako, kad tu niekšelis“. „Atstok“, - atkerta Saška. Vėl Gražina su savo. Tik pamanykit, kartu gyventi! Pasidalini lova kartą per savaitę, ir jau, žiūrėk, su visam atsikraustyt nori. Moterys... Jų tiek daug, o su visom gyventi negali spėt. Saškai pagalvojus, kad dar ir Giedrė, Oksana ir Sniežka su juo norėtų kartu gyventi, nugara nueina šiurpas. Jaunas jis dar. Dvidešimt aštuoneri – juokas. Jei nevedei iki dvidešimties – vėliau bus per anksti. Reikia dar jam ir su draugais palakstyti, ir į kazino nueiti, nesitampysi gi bobos su savim, prie puodų irgi nepastatysi – Saška namie nevalgo. Ne todėl, kad puodų neturi – nekrūtai jam taip atrodo. Įvaizdį juk svarbu palaikyti. Mintyse keikdamas moteris, Saška kraunasi lagaminus. Važiuos į Rusiją. Pas mamą. Švarcu pasirūpins kaimynė Inga  – miela mergina, bet ne jo skonio, nei papų ji turi, nei sūbinės. Dažnai ji jam padeda, jei prireikia pagalbos, pas ją jis ir nuo savo panelės kažkada slėpėsi – tokią persekiotoją turėjo, tai tekdavo apsimesti,  kad jo nėra namuose. Ir raktus Aleksandro sugulovės Ingai palikdavo, jei jis į darbą anksti išvažiuodavo, o jos dar miegodavo. Saška žinojo, kad Inga ir šįkart jam pagelbės. Tačiau baisu autoservisą be tinkamos priežiūros palikt, - ras vyrai vėl būdą, kaip papildomą pinigą pasidaryti, bet ir sergančią mamą aplankyti reikia – jau gal penkerius metus nesimatė... Bus ką pašnekėti.
Bus ką pašnekėti... Kad vargu. Kelionės metu Saška mąstė apie paskutinį susitikimą su mama. Ne itin malonu buvo. Tuomet mama prašė, tiesiog maldaute maldavo, kad atvestų į protą brolį Jevgenijų, jaunėlį, su kuriuo kartu seniau narkotikais prekiavo. Saška – štai – autoserviso savininkas, o Jevgenijus?.. Saška nežino, kur jis dabar. Gal Klaipėdoj. Gal Kaune. Gal jau net ne Lietuvoj. Ar gyvas? Prieš porą savaičių, Vadimas sakė, jį netoli Klaipėdos betranzuojantį matė. Sustojo. Jevgenijus nelipo į automobilį. Gal bijojo, kad vėl į narkologijos centą uždarys. Įnikęs Jevgenijus. Gyvena kaip valkata, svarbu jam tik dozę gauti. Niekas nežino, iš ko jis gyvena, niekas nežino, kur jis nakvoja. Niekas nieko apie jį nežino. Jis turi tik etiketę – narkomanas. Ką Saška mamai apie jį pasakys? Gal sumeluoti, kad automechaniko amato mokosi, kad gerai sekasi, turi merginą, kartu gyvena? O gal sakyti, kad išvažiavo į Angliją, Ispaniją ar Norvegiją, dirba, nuuu, kaip visi dabartiniai Lietuvos piliečiai. O gal pasakyti, kad gydosi, po truputį atpranta nuo narkotikų? Taip. Taip Saška ir sakys. Kam mamą nervinti, jai dabar reikia ramybės. Tiesos Saška jokiais būdais negali sakyti. Ne ne, jokiu būdu.
Saška sunkiai, bet rado, kur gyvena jo motina. Duris atvėrė apžėlęs vyriškis, apsisiautęs dryžuotu chalatu. Saška kažkada buvo matęs šį žmogų, tačiau seniai. Vyriškis nebuvo nusiteikęs šiltai sutikti Sašką: „Ko nori? Ko čia atėjai? “- grubiai paklausė. Saška nesitikėjo šiltų apkabinimų ar džiaugsmo ašarų, tačiau nebuvo numatęs tokio grubaus sutikimo. Saškos klausimą, kur jo mama, palydėjo kreiva vyriškio šypsena, ir jo veide buvo galima pastebėti prasiveržiantį pykt. Jis Saškai spjovė į veidą pačius baisiausius žodžius: jo motinos, tos kalės, nebėra, pavėlavo, kalės vaikas, į kekšės laidotuves. Kekšės laidotuves... Kalės vaikas... Saška smogė iš visų jėgų tam vyriškiui, vadinamajam mamos vyrui, į pilvą, į pilvą, į saulės rezginį, ir, jam pargriuvus, spyrė į veidą, dar kartą, ir dar kartą.... Būtų spyręs dar ne vieną sykį, tačiau atbėgo kaimynas, kuris iškvietė miliciją  ir greitąją. Saška neskubėdamas apsisuko ir išėjo į lauką. Žino, kad jokie mentai neatvažiuoja greičiau nei per 10 minučių. Galų gale, koks skirtumas? Jo mamos nebėra. Jo mamos. Ką dabar daryti? Likti Rusijoj ir aplankyti motinos kapą? Kam? Juk jos nebėra. Taip galvodamas Saška nuėjo prie kioskelio, ir nusipirko cigarečių, pats dar gerai nesuprasdamas, kodėl tai daro. Priėjęs prie porelės, paprašė pridegti. Rūkė. Nekosėjo. Vis mąstė: pavėlavo. Neišpildė mamos prašymo pasirūpinti broliu, maža to, net ir nežino, kur jo brolis dabar.  Pats ir pasiūlė kažkada broliui kartu prekiauti, nepagalvojęs, kad šis gali pradėti vartoti. Dabar jau per vėlu. Nieko jis nebeištaisys. Ieškoti brolio ir priversti jį gydytis? Naivu. Nors.. Per filmus juk tokius dalykus rodo. Visą kelią namo Saška negalėjo nurimti, tiek daug minčių sukosi jo galvoje. Nebėra mamos.. Beliko tik vienas jam artimas žmogus – brolis, kuriuo nesugebėjo, nesugebėjo pasirūpinti. Tos mintys lyg širšės zvimbė jo galvoje, nenurimdamos, ir neleisdamos pailsėti. Dar niekada Saška nebuvo toks susikrimtęs kaip šįkart. Jis negalėjo nuspręsti, nei  kaip elgtis, kaip išgelbėti brolį, nei kur jo ieškoti. Minčių blaškomas Saška nepastebi, kaip atsiduria Lietuvoje, per tą įtemptą galvojimą nepastebėjo, kaip greitai prabėgo tas kelionės laikas. Čia jau Vilnius, čia jau taxi atvažiavo, čia jau Šeškinė, čia jau jo laiptinė. Saška prisiminė, kad išgelbėtą jūrų kiaulytę pas kaimynę  paliko.
Inga Saškai duris atvėrė plačiai šypsodamasi:
Labas, užeik. Kaip išsilaikęs? Turiu naujieną. Sėskis, sėskis. Kaip sekėsi, kaip mama? Aš tuoj, tik virdulį užkaisiu. Valgyt nori, ne? Tuoj tuoj, tik sumuštinių sutepsiu. Alkanas visas, pavargęs po kelionės. Tu sėskis, sėskis, aš tuoj.
Na ir plepumas...
Tai va, galvok naują vardą. O, ką aš čia, vardus. Švarcas yra mama. Trys maži Švarciukai, žiūrėk.
Saškai akyse ėmė kauptis ašaros. Tai jis, jis išgelbėjo Švarcą, tebūnie Švarco vardas nuo dabar bus Ksena! Nors vieną kartą Saška padarė gerą darbą, nors vieną kartą išgelbėjo gyvybę, ir net ne vieną, visai nesvarbu, kad ne žmogaus, juk Saška – ne žmogus iš televizoriaus, o tik didvyris iš Šeškinės. Tiesa, ir to, kad jis didvyris, geriau nekam nežinot – paskui mergos sakys, kad jis mielas, o tai reiškia, kad į lovą nebelabai pavyks nusitempt. Moterims patinka blogiukai.
Tu verki? - paklausė Saškos Inga.
Ai jo, ne ne. Nu... Čia toks vienas ryžas iš šito namo ašarinių dujų padjiezde pripurškė, akis graužia, nigaliu. Girai, ačiū, susityksim, tau pinigas už maistas duosiu rytoj, dabar tik rublis turiu, neišsiėmiau iš bankomatas, nu ate, davai.
Iki, - šypsodama atsakė kaimynė.
Jau seniau jai Saška į akį krito, nors visi ir sako, kad jis – niekšelis, Inga taip negalvoja. Ji matė, kaip jis rūpindavosi broliu. Ji matė, kaip vienąkart merginą apgynė nuo prievartautojo. Ji matė, kaip Saška išgelbėjo Švarcą, atsiprašau, Kseną. Apskritai, Inga viską matė, nes nešiojo akinius. Protinga ji mergina. Bibliotekininke dirba. Tikra Saškos priešingybė, jis, vargu, ar buvo kada savo malonumui į rankas knygą pasiėmęs, bet priešingybės juk traukia, kaip yra  sakoma. Aišku, ji žino, kad Saška su daug merginų susitikinėja, kad gal net ir mergišius yra, juk nuo tų jo mergų  Aleksandrą ir „gelbėti“ yra tekę,  tačiau ji nemano, kad jis – blogas žmogus. Dažniausiai Saškai iš kaimynės kokios nors paslaugos reikia, jis nė karto nebuvo užėjęs pas ją tiesiog arbatos išgerti, bet... Inga vis tikisi, kad galbūt kažkada taip nutiks. Netgi planuoja, kaip kurį vakarą pasikvies jį vakarienės. Žinoma, nesmagu, jei atsisakys, kaip vėliau reikės pro jį praeiti, jei kada laiptinėje teks susidurti? Bet, sakoma: kas nerizikuoja...

    ***
Kad ir kokie būtų sukrečiantys įvykiai gyvenime, tačiau visada atverčiamas kitas puslapis, koks „atverčiamas“?? Jis pats atsiverčia, tas puslapis, ir ateina nauja diena. Su naujais darbais, su naujom problemom, su senom klaidom, bet su naujom galimybėm jas taisyti.

    ***
9 valanda ryto. Saška skuba į autoservisą: lyginasi marškinius, blizgina „aladinkes“, prisikemša kišenes mobiliakų, ir lekia lauk. Laiptinėje vėl treninguoti vaikigaliai geria alų. Dar iš po vakar, matyt. Pamatę Sašką, jie susigūžia, ir akimis palydi  jį nutolstant. Tyla. Vyriausiasis jų perduoda alaus bambalį kitam. Niekas nedrįso Saškai nė žodžio pratarti, nei cigaretės paprašyti, nei prisidegti, nei kitaip jį užkabinti. Saška nerūko – visi tai žino. Na, Rusijoj sutraukė jis tą cigaretę vieną, bet visiems nereikia to žinoti. Pakeliui į darbą Saška klausosi „Sector gaza“, tačiau nedainuoja. Nėra šiandien jis linksmai nusiteikęs. Po grįžimo iš Rusijos jis dar nebuvo darbe, žino, kad ten jo visi klausinės apie mamą, o pasakotis jis visai nenori. Nei pasakotis, nei priimti tos „privalomosios“ užuojautos. Juk niekas nežino, kaip jis jaučiasi. Nespėjo jis atsigauti po to įvykio, tačiau gyventi toliau juk reikia... Ką vyrai pagalvotų, jei jis verkšlent pradėtų? Ne ne, jis negali pasirodyti per „skystas“. Nei darbe, nei tų, vadinamųjų draugų, rate. Niekur!
Saška, nu kak ti? - klausia vienas automechanikų.
Normaliai. Kaip darbas? - klausia Aleksandras.
Normaliai. Gal vakare į „Metellicą“ davai?
Eik dirbt.
Girai, jau girai, nireikia piktas toks būci.
Ir iš tiesų, Saška šiandien piktas. Gal ne tiek piktas, kiek nenori šiandien bendrauti su tais... darbuotojais. Nenori jis į klubus, nori ramybės. Paskambins jis Gražinai, ne pats geriausias variantas, tačiau vis šis tas. Išgers vyno, o po to ji galės važiuoti namo. O gal ir ryte, kaip ji įprato. Tos moterys... Visada viską per daug sureikšmina, prisigalvoja... Be jokių abejonių, ji mano, kad yra jo mergina. Tik pamanykit, keletą naktų kartu praleidi, ir jau žiūrėk – tai savo rankšluostį jau atsiveža, dantų šepetėlį palieka. Gi mat žada sugrįžti. Reikės  apie tai pašnekėti. Nors... kam?
Vienas skambutis, viena valanda, ir Gražina jau prie durų. Rankinė nemaža, neaišku,  ką ji šiandien atsivežė. Gal jau visą savo kosmetiką, kurią, beje, ji labai gausiai naudoja. Niekada Saškai neteko jos matyti be makiažo, ryte ji visada pirma atsikelia. Pasigražinti, be abejonės. Moterys... Keistos jos.
Labas. Labas (muah muah) - kažkodėl ji įpratusi į abu skruostus pabučiuoti kas kartą. - Kaip Švarcas, kaip tu?
Patelė.
Kas patelė?
Švarco vardas Ksena, patelė jis.
Chi chi cha cha- kvatojasi  Gražina. Kažkodėl visada ji labai garsiai juokiasi. Sašką tai dažnai erzina.
Na, tai išgersim? - bando išvengti klausimų Saška.
Taip, tik nedaug pilk, juk žinai, kad aš nedaug geriu.
Jooo... Nedaug geria. Praeitą sykį prisiminus, tai ne tiek jau ir nedaug, pirmą vyno butelį taip kukliai siurbčiojo, o antrą ir trečią pabaigus, dar ir ketvirto paprašė. Regis, visą savo gyvenimo istoriją išpasakojo, su kiek vyrų ir kiek kartų miegojo, karts nuo karto dar ir ašarą nubraukdama. O ryte? Jokio gėdos jausmo, atsikėlė lyg niekur nieko, gal net ir nebeatsimena, ką pasakojo. Reikia tikėtis, kad šiandien neteks tų istorijų iš naujo klausytis. Nėra taip lengva visa tai vyrui ištverti. Tokius Sškos pamintijimus perskrodė Gražinos žodžiai:
Spėk, ką mačiau vakar? Skambinau tau, neatsiliepei. Šiandien, galvojau, jau susitikus su tavim pasakysiu. Mačiau Jevgenijų! Ir net sužinojau, kur jis dabar apsistojęs! Kas pati geriausia, kas, kas? Pasakyk, - džiūgauja Gražina.
Jevgenijų? Mano brolį? - negali patikėti Saška. Juk taip seniai jo nematė.
Na taip. Aš laukiu, pasakyk, kad aš pati geriausia- prisiartina, norėdama jį pabučiuoti.
Atstok, - atsitraukia, - sakyk adresą.
Ne taip greitai. Man reikia paslaugos. Neseniai padariau avariją. Na, ir kaip yra. Pastebėjau, nepastebėjau, bet dabar man reikia baudą sumokėti, tris štukes, už pabėgimą. Žinai, kad nelabai man su pinigais, per mėnesį tiek tam masažo salone nebeuždirbu, krizė gi. Man reikia pinigų.
Kiek?
Surinkau tik pusę.
Kvaila kekšė. Imk. Skolinu. Sakyk..
Gerosios vilties trys. Pas Borką.

***

Pas Borką. Vieną žymiausių Savanorių prospekto nusikaltėlių, stambiausią narkotikų prekeivį visame Vilniuje. Ko tikėtis – kaip dieną aišku. Ne kartą kilo tarp Saškos ir Borkos konfliktas, buvo visko, kraujo – taip pat. Tačiau – nesvarbu, šįkart jam svarbu tik brolis.
Duris Borka atidarė ne iš karto. Jis atsargus. Ne vieną kartą jau buvo teistas už narkotikų prekybą. Tik „savo žmonėms“ duris atidaro.
Ko nori?
Ženia pas tave?
Nu. Ko nori, klausiu?
Pakviesk Ženią.
Klausiu, ko nori?
Kartoju, pakviesk Ženią.
O ką, jei ne? - išsišiepia- trenksi? Ar jau susitvarkei nervus?

Saškai viduje viskas užvirė, ir neaišku, kas būtų nutikę, jei tarpduryje nebūtų pasirodęs Jevgenijus. Visas sulysęs, akys nenatūraliai blizga, paakiai juodi, nudrengti kedai, treningai apiplyšę. Saška nustėro. Ar tai tas pats žmogus, kurį matė paskutinį sykį? Ar šis žmogus tikrai jo brolis? Sunku patikėti. Ką jam sakyti? Kaip elgtis? Ar prieiti arčiau ir apkabinti? Ne.
Važiuojam su manim, - išgirsta savo balsą Aleksandras.
Borka kvatojasi jiems išeinant.
Sumokėk už dozę, Saška, už dyką nieko neduodu!

        ***

Jau daug laiko broliai nesimatė. Saška jau nebežino, ar beliko nors plonytė sija, jungianti juos. Tik  kraujo ryšys. Aleksandras mato jį, Jevgenijų, ir nebeatpažįsta. Toks svetimas jam tas žmogus atrodo.
Ženia, mama mirė – po ilgai trukusios tylos tarė Saška.
Tai ką?
Sužinojau, kad serga, važiavau aplankyti, ir jos sugyventinis pasakė.
Tai ką? - pakartojo Jevgenijus. Man reikia pinigų. Prasiskolinau.
Žinau. Duosiu, kiek reikės. Tau reikia gydytis. Rytoj nuvešiu tave į centrą. Nigaliu žiūrėt į tave tokį. Nibivartosi, dirbsi pas mane autosiervise, girai seksis, butą nupirksiu, viską turėsi, tik užrauk su tais narkotsikais. Ninorėk, kad baigtųsi kaip tėvui. Čia jau nebe žaidymai, Ženia, prašau tavęs.
Kaip nori. Aš galiu mest kada tik nuoriu. Giriau seksis, ir mesiu. O dabar dar ninoriu.
Ženia, prašau tavęs, važiojam ryt į centrą, viliau gali būti per vėlu.
Kaip nori, - pakartojo Jevgenijus ir užsirūkė kambary.
Saška niekam neleidžia savo namuose rūkyti, tačiau šį sykį nieko nesakė, atidarė langą, ir stabtelėjo: kieme pamatė kaimynę Ingą, išlipančią iš kažkieno automobilio. Kažkoks vyriškis laikė ranką jai ant peties. Ji juokėsi. „Kaip gražiai ji atrodo, nieko sau. Inga... “- pagalvojo Saška, ir nustebo dėl savo šios minties. Inga? Ne, ne ne, ji – ne jam, ne ne. Šiandien  ji išsipuošus, gal ką šventė, bet bendrai paėmus, tai ne jo skonio, ne ne. Nueidamas nuo lango, Aleksandras pamatė, kad jo brolis jau užmigo ant sofos, nespėjęs net cigaretės užgesinti. Taaaip... Jam reikia gydytis, jam reikia mesti narkotikus. Ir viskas bus gerai.

***

Viskas galėtų būti gerai... Atėjęs rytas parodė, kad ne viskas nuo norų priklauso. Jevgenijaus namuose nebebuvo, kaip ir grynųjų pinigų, aukso, ir kitų vertingų daiktų. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia čia – Jevgenijus. Kodėl jis taip elgiasi? Kaip jam padėti? Kodėl jis vagia, juk Saška būtų jam viską atidavęs, reikėtų – dar ir paskolą paimtų. Kur dabar jo ieškoti?


***

Borka durų neatidarė. Ilgai teko laukti laiptinėj, ir – nieko. Įkaušęs Borkos  kaimynas iš gretimo buto pranešė, kad naktį Borką suėmė už prekybą narkotikais. „Pagaliau, - pagalvojo Saška -  seniai jau reikėjo tą jibaną gaidį suimti“. Kad ir kur dabar bebūtų  Ženia, iš Borkos narkotikų jau nepavyks gauti. Nors tokia paguoda. Bet kur ieškoti Jevgenijaus, Saška jau nežino. Jis gali būt bet kur. Paieškas vėl reikės pradėt nuo nulio. Ir kas iš to? Jis nenori gydytis. Nepriversi gi žmogaus. Kodėl Ženia tapo toks bejausmis, praradęs visas vertybes... Aleksandro galvoje sukasi begalė klausimų, į kuriuos nepavyksta rasti „teisingų“ atsakymų. Atrodė, tikslas taip arti, jo brolis buvo visai šalia, būtų Aleksandras išgirdęs, kaip Jevgenijus išeidinėja, galbūt būtų sulaikęs, galbūt būtų įkalbėjęs jį gydytis... Galbūt viskas būtų kitaip. Tačiau, kaip tyčia, tą naktį Saška labai kietai miegojo, apimtas  svaigaus vilties jausmo, tačiau realybė skaudžiai smogia tam, kuris gyvena iliuzijų pasaulyje. Ne viskas taip paprasta, kaip norėtųsi, kad būtų. Ne visada stiprus noras ir pastangos pasiteisina. Ne visada lemta norams išsipildyti. Bet visada, visada žmogus gauna tai, ko nusipelnė.

***

Grįždamas namo, jau laiptinėje, Saška susiduria su Inga ir... kažkokiu vyriškiu. Jie eina pas ją. Jie juokiasi, matyt, šiek tiek įkaušę... Vyriškis laiko ranką Ingai ant liemens... Nejaugi ji, Inga, susitikinėja su šiuo, iš pažiūros dvigubai vyresniu vyriškiu? Ką ji su juo veikia? Nejaugi tarp savo amžiaus kategorijos bičų nei vieno negali išsirinkt? Kam jai tas senas perdyla? Sašką apėmė kažkoks keistas jausmas grįžus namo, vis negali suprasti, kodėl tokia, visgi vidutiniško grožio mergina, susitikinėja su tokiu seniu? Ir ką jie veikia? Kažkokios įkyrios mintys sukosi Saškos galvoje. Taip begalvodamas Saška atsidaro skardinę lenkiško alaus, kurio reklama skelbia: „dva zubri i spokoj“. Vėliau išgeria dar vieną, ir dar vieną... Vėliau jis negalės atsakyti, kiek išgėrė, tačiau pabudo nuo skambučio į duris. Tingiai atsikėlęs, ir negalėdamas suprasti, kodėl miegojo ant kėdės virtuvėje, dar svirduliuodamas, nueina prie durų.
Inga???!!!
Ji atrodė liūdna. Plaukai išsitaršę, blakstienų tušas nubėgęs. Keista, juk ji visada pasitempus, susišukavus, nors, tiesa, dažosi ji retai.
Labas. Galiu užeiti?
Nu... jo, gali... užeik, aš čia...
O, balius buvo? - Inga pabandė nusišypsoti, apžvelgdama ant grindų išmėtytas alaus skardines.
A... nu... aš čia byški... nu... sunki diena biški buvo, nuuu... nori išgert? A... - Saška pasikasė pakaušį- tu negeri, sorry, pamiršau...
Įpilk, - tarė Inga.
O... nu girai, išgerkim... alų gersi? Sidro turiu, vyno...
Man nesvarbu.
O...
Saška svirduliuodamas ir skimbčiodamas taurėmis, įpylė vyno Ingai, pamąstė, ar čia jam alų gerti, ar čia vyną, ar čia ką, visgi pripylė dvi taures vyno.
Dar žvakes uždek, - puse lūpų šyptelėjo Inga.
Kąąąą?
Ne ne, nieko, aš tik pajuokavau.
Aaaa... nu girai... Nilabai suprantu aš čia, nuuu.. ai, nisvarbu.
Ne ne, nieko, suprantu. Tai... Tai kaip tau sekas?
Nu... dirbu... normaliai kažkaip, čia tik brolis buvo, žinai.. žinai tą istoriją su juo. Buvau čia kaip ir suradęs, parsivežiau, o jis pabėgo... dabar, nu, nilabai ir žinau, kur jis... šita gi, aš bandžiau ieškot, tai tą Borką suėmė, o Ženia pas jį buvo iš pradžių, o dabar, nu... ir nižinau... sakiau jam, kad gydytis, gydytis reikia, pas mane autoservise dirbtų, o jis nenori. Aš nižinau, man taip, nu, ir nigera, žinai, aš ir mamai žadėjau Ženiai padėt, o neišėjo, tai kažkaip nuuu...
Suprantu tave. Man irgi nekaip čia sekasi. Kažkaip... net nežinau... taip norėjau su kuo nors pasikalbėti, galvojau gal čia... draugei paskambint, bet... na... pamačiau, kad pas tave dega šviesa... galvojau, užeisiu, šiaip... ir seniai bendravom kažkaip... pagalvojau... na, gal nelabai ką veiki ar kaip...
Ne, ne, viskas normaliai čia. Byški aš čia nulūžęs buvau, kažkaip, nu, pavargęs, išgėriau pora alaus, nu  ir... nulūžau.
Nieko, nieko, būna, - šyptelėjo Inga- kaip Ksena gyvuoja?
O, nori, atnešiu, parodysiu? - nustriksėjo į kambarį Saška- Jau, žiūrėk, jie paaugo, greit galėsiu kažkam doti kiauliuką. Bet vieną tai pasiliksiu, jau niekam nidosiu - išdidžiai tarė Saška, išpūsdamas krūtinę.
Inga pradėjo kvatotis, taip ją pralinksmino Aleksandras.
Nori, ir tau duosiu vieną? Galėsi išsirinkt.
Oooo, super, norėsiu! - apsidžiaugė mergina.
Dar pora savaičių reiks palaukt. Aš čia internetise paieškau biški info apie jūrų kiauliukus, daug ką sužinojau, labai įdomu. O kai maistą, pamato, kad nešu, tai pradeda švilpt, labai jokinga.
Įsivaizduoju...
Taip jiems besikalbant, su kiekviena vyno taure vis atviriau, jau ir ir visai sutemo, ir tik Aleksandro lange vis dar degė šviesa. Inga pasipasakojo Saškai apie tai, kaip ją paliko vaikinas, tas pats vyriškis, su kuriuo Saška ją matė, papasakojo apie tai, kad, pasirodo, jis žmoną turi, pasirodo, ir vaikas ne vienas po jo namus bėgioja. Pasirodo, Inga jam buvo tik žaisliukas, tarsi noras prisiminti prabėgančią jaunystę, pasirodo, jie kelis mėnesius susitikinėjo, pasirodo, tas vyriškis, vardu Jurgis, buvo pirmas vaikinas, jei taip galima jį pavadinti, Ingos gyvenime, pasirodo, jis Ingai žadėjo ją vesti, pasirodo, ir vestuvinį žiedą nusiimdavo, kai su Inga susitikdavo, pasirodo, jis iš pradžių tikras džentelmenas buvo, pasirodo, ir dėmesio nemažai skyrė, pasirodo, jau ne pirmą sykį tąkart buvo Ingos namuose. Daug kas tą vakarą pasirodė. Ingos ir Aleksandro nuogi kūnai – taip pat. Tačiau visada ateina rytas, ir šį kartą išimties nebuvo. Ryte Saška Ingos šalia nerado. Gražina likdavo pas jį po nakties visą rytą, dar kavos kartais išvirdavo, kartais jos draugija ir atsibosdavo, ir erzindavo, ir tie kartai kartodavosi dažnai. Inga – visai kitokia, nėra ir ko lyginti su kitom. Ji tokia... tokia... kitokia. Bet kodėl ji išėjo? Saška žvilgtelėjo į laikrodį – jau 11 valanda ryto. Miegot jie nuėjo turbūt jau paryčiais, sunku ir pasakyti. Išėjo į darbą? Neee, šeštadienis. Gal paskambinti jai? O ką sakyti? Ačiū už naktį? Ne, ne, jis neskambins. Gal kitą kartą. Juk vistiek, visai šalia gyvena, bet kada gali susitikti, galų gale net ir užeiti pas ją. Bet ne šiandien, ooooi, tikrai ne šiandien.
O dienos bėgo. Namai-autoservisas-namai. Jokių klubų, jokių draugų Saškai nesinorėjo. Jie labai daug klausinėja, ypač daug – apie brolį. Ir mergą kokią Saškai vis bando pripiršt, juokiasi, kad jam, senberniui, jau ženytis reikia. Kiti Saškos pažįstami, jau ženoti, į striptizo klubus kiekvieną savaitgalį eina, mergų pakadrint. Ir Saška ne kartą buvo su jais kartu, bet dabar nebėra tam noro. „Nėra laiko“- atsako jiems Saška. Jie juokiasi, „gal mergą įsitaisei“-juokiasi. Neįsitaisė Saška mergos. Vis neranda progos Ingai paskambinti, neranda tinkamos progos ir užeiti pas ją. Kažkaip nejauku, ir, tik niekam nesakykit, šiek tiek baisu ir drovu. Saška, jau, atrodo, pasiryžęs, stabteli prie Ingos buto durų, bet ir vėl apsisuka, nedrįsęs paskambinti į duris. Vis stebisi, kodėl jos nesutinka laiptinėje, juk anksčiau taip dažnai susidurdavo, ir net visai netikėtai. Kas gi dabar atsitiko? Kur ji dingo? Gal išsikraustė? Ne, ne, to negali būti, būtų pranešus... Juk Inga visada buvo čia, šalia... O dabar... Kas pasikeitė? Tik vienas vakaras, o atrodo, kad viskas apsivertė. Nejaugi dėl to ji ir dingo? Nejaugi sąmoningai jo vengia? Kažin, ar Ingai tai būdinga.. O jei... jei ji susitaikė su tuo, tuo vyriškiu? Saška, sukaupęs visą drąsą, nusprendė jai paskambinti... dėl tų... kiauliukų. Juk žadėjo Ingai vieną padovanoti, o jau kaip ir galėtų tai padaryti. Taip, tai tikrai gera mintis. Gana kankintis nežinioje. Mobiliojo ryšio operatorė pranešė: „telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų“. Gal... gal dirba? Gal nusėdo telefono baterija? Gal...
Alio?
Gražke, tau reikia pinigų?
Nuuu... O ką?
Yra reikalas. Padėsi?
Nuuu, žiūrint, ką reikia. Jei dėl Ženios – nieko nežinau.
Ne, ne dėl jo. Čia draugas dėl mergos stradalina, tipo, dingo,  kažkur, neatsiliepia, išjungtas mobas,  nu kažkas tuokio. Čia dėl tos, kaimynės mano. Reikia, kad paklaustum,  ar darbe būna, tik tiek tereikia. Gal kas atsitiko, ar ką, galvuoju, reik padėt, o tai visas, nuu... jau toks nikoks tas draugas, žynai...
Tai draugas, sakai. Gerai. Pusė štukos, paklausiu.
Kieeeek?
Na, penki šimtai. Man gi ir benzas kainuos, viskas...
Nu, o baudą susitvarkei?
Jo, normaliai jau.
Tai padėsi?
Ok, ok, gerai jau, nekantruoli. Ko paklaust?
Ar Inga Gricevičiūtė paskutines dvi savaites buvo darbe, ir, jei ką, gal numerį jos turi? Jei ką, brolis ieško, labai svarbu.
Tai sakai, įsimylėjai?

    ***

Saška jau priprato prie blogų naujienų. Jos persekioja nuolat: tai brolis, tai mama... Viskas slysta iš rankų.. O dabar – dar ir Inga, kuria Aleksandras iš tiesų susižavėjo. Dingo. Tiesiog dingo. Gražina jokių naujienų neparvežė, tiesiog buvo dar viena suknista proga su ta Gražke susitikt. Jokio noro tą kalę vėl pamatyt Saška neturėjo. Mergina už pinigus. Kitaip nepavadinsi. Viską padarytų.  Ar ji galėtų būti draugė? Nė velnio. Už papildomą litą ir sielą parduotų. Jei dar tokią turi. Jei turėjo... Nesvarbu. Saška liko vienas. Atrodo, seniau viena bėda tebuvo – pinigų trūkumas, dėl kurio net narkotikus ėmėsi pardavinėti, bet tada, dar tada su broliu buvo komanda, laikėsi išvien, visai nesvarbu, kad motina buvo išvykus, bet jie turėjo vienas kitą... O dabar... Nebeliko dėl ko kovoti. Ko verti pinigai, kai neturi ką jais pradžiuginti? Visiškas niekalas. Tikėjosi Jevgenijui padėti, net butą būtų nupirkęs, o dabar... Gal Saška per silpnas, kad nesugebėjo broliui pagelbėti? Saškos galvoje kybo begalė klausimų, į kuriuos atsakymus ne taip lengva surasti... Gal iš tiesų visi poelgiai, visi ištarti žodžiai, vėliau atsigręžia prieš tave patį? Jei taip, tai...

***
Eilinis bandymas prisiskambinti Ingai:
Klausau?
Inga?
Na, klausau?
Kur tu buv... kaip sekasi?
Ačiū, gerai, kaip tu?
Aš... gerai... Šita... Skambinu... Norėjau... Šita gi, paklaust, čia jau kiauliukus galiu atiduoti kažkam... sakei, vieną paimtum... Ką galvoji? Užneščiau?
Aleksandrai... - atsiduso Inga. - Nereikia...?
Žinai... Aš kaip ir... Na... Aš kaip ir negaliu dabar... Aš... Aš laukiuosi Jurgio vaiko...


      ***


Ši istorija galėtų taip ir baigtis, bet visi žinome, kad gyvenimas tęsiasi, tad ir istorijos niekada negali baigtis. Tik veikėjai pasikeičia.. Šiuo atveju veikėjas Saška nenorėtų, kad papasakočiau detaliai, kaip jis jautėsi po Ingos pareiškimo, kad laukiasi senio, kaip jis sako, vaiko. Nenorėtų Saška, kad papasakočiau, kokių minčių jam buvo kilusių susidoroti su Jurgiu. Bet viskas aprimsta. Su viskuo susitaikoma. Arba ne. Dėl to ir gyvename. Kad kovotume. Kur Jevgenijus? O čiortai jį žino. Saška nenuleidžia rankų. Vis dar ieško. Juk mamai buvo pažadėjęs pasirūpinti juo. O ką, pasakyki, mielas skaitytojau, reikia daryti su pažadais? Būtent. Kitų veikėjų likimus nuspręsti paliksime Tavo fantazijai, o paskutinį žodį leidžiame tarti Saškai:

Kiekvienas gauna taaai, ko nusipielnė.


O rytoj, devintą valandą ryto, prasidės nauja kelionė į autoservisą.
2010-12-13 20:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-14 09:34
White Raven
Tikrai šiuolaikiška.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą