Apakau gyventi

Įsigeria iki geluonės pamatų
Viena ir ta pati
Melodija
Sužadina, sušildo, suvedžioja
Bekaukšint per ištryptą
asfalto grindinį
Sena ramia gatve
Iki namų
Jau nematai ką taip nuvalkiotai mokėjai
Kiekvieno žingsnio kvaitulį, atokvėpį, dungsėjimą
Nukritusius lapus po kojomis
vaitojant rudeniu
Vis tuos pačius
Ir vis kitąmet...
Kaimyno tvorą
(jos seniai nėra)
Nėra? O taip, nuo pernai metų...
O ji žalia, kažkur išlūžusi...
Vėl ta pati melodija
Girdėta, pamiršta, girdėta, išmokta
Ji skamba ausyse jos nekartojant
Vėl ir vėl „ADAGIO“
Kol pareini namo
Apniukusį nuo speigo lapkritį...

p. s. gruodžio 13 d.