Rašyk
Eilės (72247)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Per žiemą labai sustiprėjo Aliaus ir Mildos draugystė. Dabar jau jis netykoja  Mildos krautuvėje, bet šeštadienį ir sekmadienį lanko ją namuose.  Atvažiavęs prasėdi iki vėlumos. Jei pasitaiko kuris vakaras šiltesnis, jie važiuoja pasivažinėti arba išeina pasivaikščioti. Kalėdų vakarėlyje abu linksminosi parapijos slėje, o pirmą Naujųjų metų dieną Alius atvažiavo pasveikinti su Naujaisiais.  Alius tą šventinę naktį praleido namuose, o Milda su motina ir broliu - pas dėdę Karolį. Svečių nieko nebuvo, tik visi savi: dėdės Karolio šeima, Mildos šeima, atėjo ir atostogaujanti Danutė su tėvais.  Susibūrę į šeimyninį ratą, visi giminės susėdo už šventinio stalo palydėt senų ir sutikti Naujųjų metų.
Iš tokio šeimyninio sambūrio kažkokių linksmybių nelauk. Išgėrė, užkando, prisiminė praėjusių metų sėkmes ir nesėkmes, džiaugsmus, vargus, rūpesčius, paplanavo, ką reikėtų nuveikti kitais  metais. Sulaukę Naujųjų visi pasibučiavo, palinkėjo vieni kitiems laimės, sveikatos, išgėrė dar po stiklelį už Naujuosius metus ir šventė kaip ir baigta.
  Saulutė su Aidu susėdo žaisti šachmatais, dėdės išėjo į verandą parūkyti, o visos trys seserys, likusios už stalo,  šnekučiavosi tarpusavyje.  Danutė paėmė Mildą už rankos, atsivedė ją prie nuošaliai stovinčios sofos, atsisėdo pati ir pamojo  Mildai.
- Sėskis. Papasakok, kaip tu čia gyveni? - paklausė ji, kai Milda atsisėdo.
- Nėra ką pasakoti, - apie susitikimus su Aliumi Milda nutylėjo, - geriau papasakok, kaip tu laikaisi? Kaip tavo sveikata? - paklausė ji Danutę.
- Šiemet geriau, vartoju vaistus, mažiau dirbu, daugiau stengiuosi būti gryname ore. Ak, kad tik baigčiau tą gimnaziją... Tada bent pailsėčiau.
- Greitai baigsi, nedaug liko, tik pora metelių.
- Pora metų be tų metų. Ne taip jau mažai, - nesidžiaugė Danutė. - Kodėl nieko nesakai apie piršlybas? - staiga prisiminė ji, - kodėl nesutarėt? Ar nepatiko, ar nenorėjai dar tekėti?
- Nenoriu nė prisiminti. Kažkoks košmaras... - susiraukė Milda.
- O ką? Argi jis tau taip labai nepatiko? Juk visai nieko vaikinukas. Ir pasiturintis...
- Ar nežinai tos bjaurios istorijos apie jį? Gerai dar kad laiku sužinojom.
- Ta visa istorija, man atrodo, grynai iš piršto laužta, - patylėjusi pasakė Danutė. - Pažįstu aš ir jį ir tą  merginą. Vaikinas padorus, ramus, ne koks plevėsa. O jau mergiotė tai avantiūristė nuo pat mažų dienelių. Mokykloje visokių nuotykių su berniukais prisigalvodavo: tai ją norėjo apkabinti, tai pabučiuti. Duodavo mums skaityti neva iš berniukų gautus meilės laiškelius. Už tokius prasimanymus gaudavo ir lupt nuo tų pačių berniukų, - prisiminusi nusijuokė Danutė.
- Tikrai? Tu ją pažįsti? Kaip ji atrodo?
- Sustumtinė kaimo mergiotė, ūkininko duktė ir viskas. Kas ten žino su kuo ji susigavo vaiką, bet nutarė prisikabinti prie Simo. Vaikinukas gražus, ramus, turtingas, galvojo, kad pavyks susidoroti. Kodėl teisme nei pinigų  būsimo vaiko išlaikymui nenorėjo, nei kitų pretenzijų nepateikė? Vien tik vedybų reikalavo. Ar ne juokinga? Norėjo, kad teismas juos apženytų.
- Ar gali taip būti? - abejojo Milda, - kaip taip be niekur nieko? Juk buvo ir liudininkai, turėjo gi ką nors jie liudyti.
- Gal kokį kartą palydėjo iš gegužinės. Matė kas ar nematė, bet paliudijo, kad dažnai matė kartu. Už pinigus dar ne tokius dalykus paliudys...
- Bet gi kaip tai? - neatsistebi Milda. - Sakė žmonės, kad ir kunigas per pamokslą garsino.
- Na, matai, jos motinos pusbrolis mūsų parapijos vikaras. Šiaip ar taip - ji dukterėčia. Pavaidino, pasiskundė, paverkė, tai šis ir pabarė per pamokslą bažnyčioje. Pavardžių neminėjo.
- Ir kuo viskas baigėsi? Turiu galvoje teisme.
- Teismą atidėjo, kol gims vaikas. Tada skirs ekspertizę tėvystės nustatymui.  Tokie tyrimai tūkatančius kainuoja, o teismo išlaidas moka pralaimėjusi pusė. Simo tėvai Jočiai, aišku, sutiko, o Drukteniai tilo, nutilo. Ir dabar tyli, nors vaikas jau gimė.
- Ir tokių dalykų būna pasaulyje? - negalėjo atsistebėti Milda. - Žmonės ir dabar apie Simą negerai šneka. Dabar tikriausiai jis galėtų paduoti į teismą už šmeižtą.
- Matyt nenori tampytis po teismus ir tiek. Teismu garbės neįgysi...
- Bet nors apgintų savo garbę ir orumą. Gal žmonės imtų kitaip galvoti?
- Visiems žmonėms neįtiksi. Kas nori, tai ir dabar apie Jočius negalvoja blogai, o kas nenori, tų ir teismu neįtikinsi.
- Buvom lyg sutarę padraugauti, - prisiminė Milda, - bet, kai tiktai išgirdau tokias kalbas, tiesiog prasivariau.
- Tikrai?
- Pasakiau, kada niekada daugiau nebevaikščiotų pas mane...
- Na, argi ne žioplė? - net pasipiktino Danutė, - šitokį vaikiną praradai... Nereikėjo skubėti, gal būtum ir kitokių kalbų išgirdusi. Pagaliau su juo pačiu reikėjo pasikalbėti, paklausyt, ką jis sako.
- O iš kur išgirsi, ko paklausi? Nieko čia nepažįstam artimiau. Va, ir su tavim tik atsitiktinai, kai išėjo iš kalbos, o tiek kartų buvom susitikusios...
- Kad aš nė nežinojau, mama tik dabar pasakė. Šiaip ar taip niekada neverta skubėti, - susimąstė Danutė. - Man atrodo, kad ir aš pasiskubinau nutraukti draugystę su Aliumi. Kaip dabar matau, niekas šiais laikais nesiekia idealų. Visos tos gimnazijos ir aukštieji mokslai tik dėl padėties visuomenėje, dėl didesnių atlyginimų, dėl gero ir sotaus gyvenimo. Norint studijuot mediciną arba teisę, beveik neįmanoma įstoti. Tiek daug norinčių... Ir dėl ko? Tiktai dėl to, kad būtų galima daugiau uždirbti. Tik vienas iš šimto ten mokosi iš pašaukimo. Alius, pavyzdžiui, nuo pat vaikystės ūkininkas, žino ko nori, siekia žinių, tobulina savo ūkį. O aš ir šiandien nežinau, ką veiksiu baigus gimnaziją. Iki šiol neapsisprendžiu, kur stoti. Medicina, teisė ne man. Literatūra, pedagoginis... Kokios perspektyvos? Taip norėtųsi ko nors švelnaus, ramaus... Pasiilgstu kaimo gyvenimo, gamtos... Manau, kad tik Alius man visa tai galėtų duoti.
- Ar aš nesakiau? - priminė Milda, - pradedi apsigalvoti.
- O tu dar jį matai kada nors? Ar sutinki? Jei sutiksi, perduok nuo manęs linkėjimus, - paprašė Danutė. - Žiemos ir pavasario atostogos neilgai trunka, tuojau teks išvažiuoti. Bet per vasaros atostogas bandysiu jį susigrąžinti. Susitiksim, pasišnekėsim, tikiuosi, kad jis dar neužmiršo manęs...
***
Po pokalbio su Danute Mildai neramu. Po tų nelemtų piršlybų jie su Aliumi tik ką susitaikė ir gražiai draugauja. Milda laukia jo atvažiuojant, nori matyti, ilgisi ilgesnį laiką nesimačius, svajoja, o dabar, ko gero, teks pasitraukti. Labai gaila... Ji nė kiek neabejoja, kad Danutė ir Alius susitaikys. Bet kaip reikės viską išgyventi?  O gal dar nėra ko sielotis iš anksto? Kur dar ta vasara, bus kas ar nebus? Gal Danutė apsigalvos? Pagaliau neaišku dar, kaip pats Alius reaguos? Tikriausiai nėra ko tikėtis...  Jie draugai nuo pat vaikystės, maža kas kada įvyko, apsipyko, tuo labiau, kad ir nesantaikos priežastis nėra  rimta. Išsiskyrė nuomonės ir tiek...
  Naujų metų pirmąją dieną Milda laukė Aliaus iš ryto, bet jis pasirodė gerokai po pietų. Atėjo gerai nusiteikęs, linksmas, gražus ir mielas. Moterys tikėjosi jo apsilankymo ir buvo paruošusios šventinį pietų stalą.
- Sveikinu visus su Naujais metais, - tik peržengęs slenkstį, pasveikino jis, - linkiu visiems daug laimės, sveikatos ir visų svajonių išsipildymo, - tradiciškai dar pridėjo ir, nusivilkęs trumpus kailinaičius, pakabino prie durų.
- Ačiū, - padėkojo Morta, - jums taip pat, o dabar prašom prie stalo.
- Tai pasakokit, kaip sutikot Naujus metus? - pasiteiravo atsisėdęs. - Aš tai namuose su saviškiais. Malonu tokias valandas sutikti kartu su artimaisiais.
- Mes irgi panašiai, - pasidžiaugė Milda, - pas dėdę Karolį susirinkom visos trys šeimos, šeimyniškai ir sutikom.
- O, tai susidarė visai nemaža kompanija. Turbūt buvo smagu?
- Žinoma. Yra atvažiavusios ir Danutė su Saulute žiemos atostogų. Po Trijų karalių vėl išvažiuoja.
- Tai jau taip. Vidury mokslo metų atostogos trumpos, netrunka prabėgti. Pasibaigus metams, tada per vasarą galima jau gerai pailsėti.
- Po Naujų metų dienos ilgėja, šviesėja, greičiau bėga laikas ir nė nepamatai, kai ateina ir vasara, - tarp kitko pasakė Morta, bet Milda paprieštaravo.
- Iki vasaros dar labai toli. Dar trys šalti mėnesiai iki Velykų. Po Velykų tik galima pradėt galvot apie vasarą.
- Viskam savas laikas. Nepasakyčiau, kad man ir žiemą būna baisu. Ši žiema, pavyzdžiui, man labai patinka, - šypsodamasis Alius pažvelgė į Mildą.
- Nesuprantu, kam gali patikti žiema? - stebėjosi Morta, - šalčiai, vėjai, juodos dienos įgrįsta iki gyvo kaulo. Tas pečių kūrenimas, sniego kasimas - nereikalingi papildomi darbai. Kaip gerai būtų, kad visai žiemos nebūtų.
- Be žiemos ir vasara nebūtų tokia maloni, - svarstė Milda.
- Šiaip ar taip, bet jau Naujieji. Pats nemaloniausias laikas jau praėjo. Aš sutinku su mama, - pritarė Alius. - Dabar jau greitai bėgs laikas. Sausis, vasaris - tie dar piktesni, o jau kovas kvepia pavasariu. Kažin, kada šiemet Velykos?
- Šiemet ir Velykos turbūt bus dar šaltos, - spėjo Morta, - šiemet kovo dvidešimt septintą. Nespės iki to laiko sniego nuleisti. Kiaušinius gali tekti ant sniego ridinėti, - apgailestavo ji.
  Ne Naujų metų šventę kalbėti apie orą, bet, kai už stalo ne toks artimai pažįstamas žmogus, garbus, ne  kasdienis svečias, net ir Mortai nedrąsu daug šnekėti. Kai Aidas išėjo pas draugus ir pasišalino Morta, Mildai ir Aliui atsirado kitokios kalbos.
Pirmiausia Milda perdavė Aliui linkėjimus nuo Danutės.
- Tau linkėjimai nuo Danutės, prašė perduot, kai tiktai pamatysiu.
- Tikrai? - trumpai patylėjo Alius. - Ačiū, perduok ir nuo manęs, kai tik sutiksi. Pasakyk, kad dėkoju ir linkiu laimingų Naujųjų metų. Kaip ji laikosi?
- Neblogai, džiaugiasi, kad neužilgo baigs gimnaziją ir galės pailsėti.
- Nebus kada poilsiauti, reikės ruoštis stojamiesiems egzaminams, jei galvoja mokytis toliau. Jos manymu, tik baigę universitetus ir institutus žmonės naudingi visuomenei.
- Atrodo, taip nebegalvoja, bet kur stos, dar neapsisprendusi. Pirmiausia nori pailsėti.
- Tegul galvoja, yra dar laiko, sugalvos... O aš turiu linksmų naujienų.
- Tikrai?
- Prieš ateidamas čia, buvau užsukęs pas Robertą. Žinai, ką jis man pasakė?
- Na?
- Per vasaros atostogas jo vestuvės.  Jau dabar pakvietė į pajaunius. Pamergę liepė pačiam susirasti. Ar eisi man į pamerges, Milda?
- Su malonumu, - nudžiugo ji, - kokia gera žinia. Ar jau žinoma vestuvių data?
- Datos nepasakė, tik minėjo, kad Veronikos atostogų pradžioje, kad iki mokslo metų būtų pakankamai laiko medaus mėnėsiui.
- Kažin, kur žada jį praleisti?
- Turbūt Palangoj. Kur kitur rasi geriau?
- Tai jau taip, - pritarė Milda, - tuo labiau, kad ir laikas palankus. Patys gražiausi vasaros mėnėsiai.
- Galėtume ir mes kokiai savaitei nuvažiuot prie jūros... Kaip manai?
- Nežinau, - pasimetė Milda, - negalvojau. Niekada nebuvau prie jūros, net nesvajojau...
- Na, kai ateis laikas, tada pagalvosime kartu, o dabar aš tau Naujų metų proga turiu paruošęs mažą dovanėlę.
- Bet aš jau turiu nuo tavęs dovaną, va ir dabar pasipuošusi. Nereikia man daugiau dovanų. Jaučiuosi nenusipelniusi, - gynėsi Milda, - nenoriu būti skolinga.
- Aš nieko neskolinu, aš dovanoju, - šypsosi Alius. - Reikia gi kaip nors atžymėti mūsų draugystės metines. Pernai per Naujųjų metų sutikimą  mes arčiau susipažinome. Man tai didelė šventė...
- Man taip pat, bet kam tos dovanos? Galima ir kukliau paminėti.
- Nepalaikyk už bloga. Man tiesiog malonu kuo nors tave pradžiuginti. Smagu matyti, kad tu mano dovaną vertini, nešioji. Kai pamatau tave su ta grandinėle, aš pasijuntu arčiau tavęs. Man malonu, o tu, matau, nesidžiaugi?
- Džiaugiuosi, kaip gi, bet man nepatogu. Aš irgi turėčiau ką nors tau dovanoti.
- Man nieko dovanoti nereikia. Jeigu tu man dovanosi, tai mano dovana nebetenka prasmės, gausis toks abipusis pasikeitimas ir tiek, o aš jau sakiau, kad noriu tave nudžiuginti.
- Nežinau, ką ir besakyti... Dovaną visada malonu gauti, ypač nuo tavęs.
- Mes čia deramės, ginčijamės, o kai pamatysi, kokia dovanėlė, pasirodys, kad nebuvo dėl ko. Štai, - padavė dėžutę Alius, - pažiūrėk. Įdomu, ką pasakysi?
- Laikrodukas... - nuoširdžiai apsidžiaugė Milda, - visą laiką svajojau tokį turėti. Iš kur galėjai žinoti, kad man jo labai reikia?
- Matau, kad neturi. Jei turėtum, tai juk nešiotum. Toks daiktas reikalingas, ypač darbe praverčia.
- Labai ačiū, net nežinau, kaip reikės atsilyginti.
- Jei patinka, duokš ranką uždėsim, pažiūrėsim kaip atrodo. Na štai, visai gražu, taip kaip čia buvęs. Norėčiau, kad jį nešiotum.
- Ir nešiosiu. Taip norėjau, o dabar jau turiu. Ko laukti? - patikino Milda. - Nebereikės klausinėt dėdės, kuri valanda, savo valandas turėsiu.
- O dabar ateik čia, sėskis arčiau manęs, štai taip, - apkabino Alius per pečius Mildą, - tos dovanėlės, tos visos kalbelės tik tuščias reikalas, visai ne tai, ką noriu pasakyti, - ryžosi pagaliau Alius. - Kiek galima tuo tuščiažodžiavimu dangstyti tai, kas iš tikrųjų guli ant širdies? Kodėl nepasakyti tiesiai šviesiai - myliu ir viskas? Jeigu sulaukčiau ir neigiamo atsakymo, tai geriau greičiau viską užbaigti, kad nebereikėtų daugiau abejoti, galvoti, spėlioti. Kodėl nepakalbėti rimtai? Myliu seniai, gal nuo pat pirmo karto, kai pamačiau. Myliu, todėl lankau, atvažiuoju, ilgiuosi, noriu matyti, noriu amžinai būti kartu. Myliu, už tai sėdžiu čia, galėdamas apkabinti, glausti prie savo širdies. Myliu ir laukiu, ką tu man pasakysi?
Alius išgirdo, kaip smarkiai pradėjo plakti Mildos širdis. Jie sėdėjo susiglaudę, širdis prie širdies.
- Myliu ir aš, Aliau, kad tu žinotum kaip labai... Ir jaučiu tą patį, ką ir tu, - prisipažino ji, - visada laukiu, nors nežinau ar atvažiuosi, visada galvoju apie tave, labai tavęs ilgiuosi... Tu net neįsivaizduoji, ką man reiškia tavo žodžiai. Myliu tave ir mylėsiu visą gyvenimą...
2010-12-13 15:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą