Aš ja tikiu

Stotis. Nakties žibintai tamsoje šią naktį verkia lietumi.
Tamsa prispringusi purvais vis drabstosi, vaitoja, ūžia.
Nevykusi naktis, šaltoka ir baisi. Ir man nesiseka bent jau dabar.
Sušlapo vienkartiniai mano batai, likau vos nebasa ir pasiklydau
savo laiko labirinte...
Šalia manęs tik zuja žmonės, man darosi pikta, nejauku.
Stotis pripurvinta, tamsi ir šąla mano kojos. Vėluoja traukinys...
Pamėlo rankos, lūpos, plaukai dar varvina lietaus lašus ir akys ašaroja...
Kamputy slepias moteris. Jos baltas rankinukas išgąsdino mane. Maniau, kad tam kampe beveidis sukas. Pro šypseną paprašo cigaretės. Matau ir ji sušalus kaip ir aš. Norėjau pasakyt, kad nerūkau, staiga ji dingo, ir jos baltasis rankinukas. Man darėsi juokinga. Ji kaip ir aš kažko čia laukė. Norėjosi pasikalbėt. Lekiu per purvinas grindis į šlapią naktį. Perone stovi ji, ant rankos baltas rankinukas. Man dvokė dūmais, alumi ir purvinu asfaltu. Mes likome dabar jau dvi ir šaltos vėjo rankos.
-Negrįžo ji, ir nebegrįš, dukra. Jos taip seniai aš laukiu. -
jos žodžiai sunkūs ir šalti, negyvos, juodos, keistos akys.
Žibintai nušvietė dabar ir jos apsiaustą. Ji susivėlusi, baisi, sulinkusi, sušlapus. pageltę pirštai primena man kaimo vyrą, kuris penkis metus rūkyti meta. Pasilenkiu ir pakeliu jos skarą, bandau pridengti jai pečius. Atsisuka ir spjauna man į veidą. Ji verkė šiąnakt kartu su lietumi ir jai nebuvo šalta. Sudūžta butelis. Atšoku aš atatupsta, suspaudžiu rankoj savo krepšį, bandysiu gintis. Išsigąstu, ir nežinau ko imtis. Prarijo skausmas drąsą jos ir aš tapau rami, bet sukrėsta nuo akmeninio veido. Dabar jau nenorėjau aiškintis. Maniau, kad ji visai girta ir turi priedangą šią traukinio stotelę. Grįžau atgal, girdžiu, kad ūžia traukinys. Lėtai išsėlinu pro praviras duris, manęs jau laukė siuntinys. Įgrūdau laišką į kišenę, vos pėdinu... . Aš pasimetusi, baikšti dėl moters, dėl šaltos nakties, o gal dėl savo nevilties...
Nebemačiau moters ir balto rankinuko. Įšoku aš į savo mašinuką ir pasuku namo. Prie gatvės stovi ji, matau jos baltą rankinuką ir kelias mums į vieną pusę suka. Važiuojame abi...
Drebančiomis rankomis tvarkosi plaukus, apsivalo rankas, veidą ir ramiai stebi, švintančią gamtą. Ji pasikeitė. Tapo rami, tyli ir dvelktelėjo laisve. Jaučiau keistą jos norėjimą tylėti, ir norą kuo greičiau sprukti į tamsą, kad niekas jos neatpažintu, nekalbintu neapžiūrinėtu. Gyvenimo iliuzija būti vienai... Gal ir gerai, bent jau žinai, kad niekas tavęs neįskaudins... Moteris tylėjo ir tuoj pratrūko juoktis.
-dingo, mano mergaitė dingo, -
Labai išsigandau. Akmeninis jos veidas ėmė drebėti, rankomis stojo gniaužti kumščius, lūpos ir smakras virpėjo. Piktos akys rodėsi išlėks ir liks ji tamsoje. Siela pratrūko, išsiveržė skausmo ugnikalnis. Raudojimas buvo toks gilus, toks slegiantis ir kažkoks paslaptingas. Man darėsi baisu.
-Dėl dievo neverkit, - bandžiau ją raminti.
-Mano mergaitė, - giliai sudejavo ir raudojimas liovėsi taip staiga, kaip ir prasidėjo.
-Ji sugrįš, tikrai sugrįš, - jaučiausi lyg purvinas skuduras po jos kojomis.
-Negrįš. Be jos nėra namų.
Važiavome tylėdamos, ant jos kelių baltas rankinukas. Vis žiūriu į jos apdarus. Jie sušlapę, purvini, brangoki. Moteris pagauna mano mintis.
-Tai viskas, kas man liko, jos baltas rankinukas.
-Mano mergaitė, - moteris raudojo vėl. Prisidengus akis šniurpščiojo nosimi. Vis trynė lūpas pamėlusiomis rankomis.
-Sustok! - suriko ji.
Stovime ir tylime, bijau, kad kažkas atsitiks. Ji griebia man už pečių ir taip tvirtai suspaudžia rankomis mano krūtinę, kad net sudejuoju.
Mūsų žvilgsniai susitiko. Ilgesys pervėrė mane iki pat paširdžių.
Rauda, baisi rauda išdegino man burną, išdžiovino akis, išlygino mano atmintį. Ji darėsi šiurkšti ir nenuspėjama. Norėjau būti jos
drauge, motina... Norėjau rėkti, kad šiauštųsi medžiai, norėjau būti
purvina, kad niekas neįžiūrėtų  mano ašarų, norėjau būti išrengta,  apnuodyta ir sunaikinta. Norėjau būti su ja. Nereikėjo balso, nereikejo akių, nereikėjo jos. Tamsoje įžiūrėjau save... Ir šaltas vėjas nusinešė mano gailestį...
Ji stumteli mane ir dingsta, ir jos baltasis rankinukas. Važiuoju važiuoju, važiuoju... Gerai, kad tamsoje nėra šviesos...
Lietaus lašai barbena į mašinuko langus.
Jis nuplaus mūsų ašaras. Ir viena gražų rytą nubusime laimingos. Mūsų mergaitės... Jos buvo lietuje ir mums nebuvo šalta...