Užsirašo
jos vardą, pavardę -
panosėje
patrupinę dobiliukų
ir išvertę akis,
kaip senas kojines -
nusišypsoję -
liepia gerti kavą,
gerai pagalvoti.
O už langų
ūkia traukiniai,
autobusai,
ir leidžias lėktuvai -
palei seną stotį,
o ir dienos, lyg merginos -
lankščios, linksmos.
Dar anksti,
ir švyti iš tolo -
ežerai, upės
į ryto miglas įsisupę.
Katinai delsia, trypčioja,
nerimauja, laukia,
o peliukė -
šmurkšteli
į savo dviaukštį urvelį,
nueina į vonią,
gerai išsimaudo,
atsigauna
ir atsižymi -
kalendoriaus lapelyje
tą birželį.
O katinai sėdi, svarsto
ir nežino -
ar pelės juokiasi,
ar verkia.
Pelės - turi savo namus
ir žiūri, pro galinį langelį,
o pro langus, duris
dirsčioja mėnuo,
ir miega sodai,
ir minga dirvos -
suartos ir nesuartos,
ir džiūsta -
ant tvorų, ant šakų -
kačių pasakėlės.
Ir tada, mėnulių,
žvaigždžių šviesa -
kažkur išvažiuoja nakčia,
paslapčia -
dviračiu.
Ir katinams
iš akių -
trykšta džiaugsmo fontanai,
o peliukė vaikščioja -
po katinų daržą -
su lietsargiu, linksma
ir kad išvengtų -
katino žvilgsnio girto,
slepias po liepžiedžiais,
ir kelis kartus
į katino duris -
kumšteliu kerta.
O už langų -
muša katinų tamtanai,
o pastogėse, palėpėse -
pelės matuoja -
kelių atstumus,
bet sumaišo -
visas katinų kortas -
atėjęs vakaras.
Ir sėdi, už stalų katinai,
savo pjedestalus apsikabinę,
su peliukėmis
pasisveikinę,
ir didysis katinas,
paduoda peliukei
pukuotą leteną,
ir jam iš akių pabyra -
ne smėlis,
o graudžios ašaros,
ir katinas -
išsipagiriojęs -
kerta uodega ledą -
rugsėjyje.
Peliukė ištekėtų,
eitų su katinais -
medžioti, meškerioti.
Nuvarvėjo
pavasarinis medus
ir sužaliavo -
katinų rogės,
ir atėjo Laikas -
čiupt į rankas slides,
ir atėjo Laikas -
prisimint šerkšną, sniegą,
o vidurvasaryje,
vidurdienyje
į sniego pusnis -
pasinerti,
ar verta?