Kai neliko ką rinktis,
Ką duoda – imu.
Džiaugsmo, aišku, nedaug.
O būtų smagu,
Kad, suklykęs it grįžusi gervė,
Susirasčiau kažkur
Pradangintus namus
Ir kelią,
Kuriuo atėjau
Prisiglausti žmogum
Ir gyvenimu žemės.
O tuomet jau ir vėl,
Kaip į pasaką eičiau kartoti
Likimą savosios būties.
Vėl statyčiau medinę trobelę,
Vėl grikiais apsėčiau kalnelį,
Titnaginėm įkurčiau ugnelę
Pakraštėly Pietų Lietuvos
Prie Ūlos,
Prie Grūdos,
Ir prie Skroblaus.
Žydi grikiai, oi žydi
Dievo žodyje,
Kaip ir mano širdy,
O vanduo toks skaidrus ir skanus--
Mano krašte mažyti,
Dzievuliu te jinai,
Amžinybė, tau bus.
pasakiškai parašyta.
žinoma, aš kiek pavydėjau. Keičiau Pietų Lietuvos į Šiaurės. Ir vėl atgal, nes nederėjo. pagalvojau dėdė Pranas nesutiks keltis šiauriau. ir nurimau.
Kaip gražu. Ir ne todėl, kad žodžiai gražūs, o dėl to, kas po žodžiais - didelė didelė žmogaus meilė gimtajai žemei.
O tiesą pasakius... kiek teko keliauti po Lietuvą, o teko ne taip jau ir mažai, tai ir man tenai - prie Ūlos ir Skroblaus -gražiausios vietos.
(o žydinčius grikius pirmąkart pamačiau būdama gal dvylikos. Ir žiūrėjau akis išplėtus... gražu.)