Iš naujai perskaitytų tekstų

- Atverkit duris, langus -
žemuogės prisirpo.
- Visi į lanką, į lanką.
Vaivorykštės tiesia lanką,
lyg moterys - pasilenkia...

Ilgėja dienos,
trumpėja naktys.
Minutės, valandos
lyg šarkos
ant nuogų šakų.
Žiedais, pumpurais -
puošias medžiai, žmonės,
o saulė rieda -
stogais, laukais -
kibirkštis skelia
ir aš regiu
besiganantį -
avinėlį riebų.
Regiu drebules, pušis,
ir alyvas, lyg moteris -
apsinuoginusias.
Matau ir vilką,
per žiemą
išbadėjusį,
ir lekiantį
su pavasariniais
vėjais.

2.

Sakiau, visą žiemą
po šiltais apklotais gulėsiu -
išsiigęs meilės,
sakiau, per visą žiemą -
dieną, naktį būdėsiu,
tavęs lauksiu
ir klausiu.
- Ar už manęs
tekėsi?
Prie uždarų durų,
kaip šuva budėsiu.
- Aš, dar jaunas
ir nesukleręs -
visą gyvenimą -
tavos meilės lauksiu,
lauksiu,
pakol užaugsi.

3.

Skrenda lėktuvai,
lekia traukiniai
pro šalį.
Verias Laimės, Baimės -
įspudingos akys
ir saulė kyla -
kibirkštis skelia.
Puošias pumpurais, žiedais -
džiūsnos šakos, šakelės.
Užeina lietutis
drėgsta rankos, kojos,
o aš, negaliu,
nuo tavų durų
atplėšti akių,
nors gerai, žinau -
šalti šiaurės vėjai -
palauž rūtelę žaliąją -
nepasakę dėkui

- Tad išgerkim
už mano
geriausiąją draugę,
kuri šį ryt -
pasikorė ant aukšto.
O, šalia nendrės -
didžiuliai ąžuolai išaugo -
išskleidė lapus, pumpurus -
naujai dienai išaušus.
Rimo ir mano ąžuolas -
tėvų kieme susirietęs,
šakas, kaip rankas nudeginęs,
svyra, siūbuoja ąžuolas
lyg nuo alaus
apgirtęs..
Nusvilintos viršūnės,
išdegintos akys,
o ką jis būtų pasakęs?

4.

Ir jūsų gyvenimus
trumpinantys -
lekia traukiniai,
autobusai
pro šalį
ir jūms
išsprūsta iš rankų,
vyuturys, kaip grumstas,
ir krinta grumstas,
lyg lašas į dirvą,
ir tolsta -
vaikystės, jaunystės -
žmonės - su maišais,
ir krepšeliais,
ir aš, to noriu, ar nenoriu -
stengiuosi numesti
bereikalingą svorį.

5.

Pešioja dobilus
žaloji -
kriaušės, obelys žydi,
o po miškus laigo -
briedžiai, stirnos,
ir jiems kelią pastoja -
susikūprinę,
benamiai žmonės -
bevardžiai, beveidžiai -
lyg iš prisiminimų,
lyg iš seniai
dužusių veidrodžių.

6.

O mes,
virsime vakarienę
ir prie mūsų
neprisės,
joks meilės griovėjas
ir medžiai oš -
išdegintomis akimis,
ir mes - užsiliepsnosim,
kaip didžiuliame gaisre -
palaidoję saulę -
stogais, laukais riedančią,
o tamsiomis pakrūmėmis pėdins -
vienišas vilkas -
palaužęs rūtelę žaliąją,
ir atlėks -
pavasarinis vėjas,
tarsi jaunikis, pirmas,
bet ne paskutinis.