Čia kvepia eglėmis ir tujom,
tamsi naktis pakeičia rytą-
karste GYVENIMAS vėl guli,
netekties ašarom sulytas.
Ir vis baisu miškan nueiti,
nes ten ir vėl padvelks mirtis,
vėl prisiminsi liūdną baigtį,
alsuos į veidą netektis...
Labai tinkantis pokario metų miškinių siautėjimams akcentuoti, kur net mano mokykloje rugsėjo 1-ąją negalėjo prasidėti pamokos, nes klasėse buvo suguldyti sudegintų kaimiečių šeimų lavonai ir kol miestelio staliai rado lentų, "cvekų", sukalė karstus tol jie ten ir buvo. Taip praėjo visa savaitė. Dabar jiems statomi paminklai (garbė ir šlovė žudikams), skiriami prezidentais.
Puikiai sudėstytas ir sustyguotas:
Čia kvepia eglėmis ir tujom,
tamsi naktis pakeičia rytą-
karste GYVENIMAS vėl guli,
netekties ašarom sulytas.
Ir vis baisu miškan nueiti,
nes ten ir vėl padvelks mirtis,
vėl prisiminsi liūdną baigtį,
alsuos į veidą netektis...