Rašyk
Eilės (72236)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Man šalta. Beprotiškai šalta. Kaulus gelia įšalas po kojomis. Šaltis stingdo kraują kraujagyslėse. Kūnas darosi nejautrus ir nejudrus, belieka tik galvoti, kvėpuoti ir prisiminti....
    - Ne, tėveli, nemušk mamytės! Jai skauda. Prašau tėveli. - Savo mažomis, stiklo šukių supjaustytomis, rankutėmis apsikabinau jo koją. O tėvelis mane, vien su naktiniais, vilko per grindis nuklotas šukių. – Prašau, tėveli, nereikia... - proverksmas mano balselis maldauja pasigailėjimo, bet veltui....
    Man taip šalta... Kaulus gelia įšalas. Šaltis stingdo kraują. Belieka tik kvėpuoti ir prisiminti....
    Durys užsitrenkė, bet aš rami. Žinau, kas mamytė dabar saugi, užrakinta miegamajame. Aš vis dar guliu stiklo šukėse, bet žinojau, kad blogiausia jau praėjo. Vyliausi, kad tuoj išauš ir saulės spinduliai  sušildys mano bejėgį kūnelį, ir žinojau, kad viskas jau baigta... Tik kai pamačiau tėvelio gyvuliškas akis supratau, kad tai bus ir mano pabaiga...
    Man taip beprotiškai šalta... Kaulus gelia... Stingsta kraujas.. Belieka tik prisiminti...
    Jis priėjo prie manės. Tikriausiai norėjo mane pakelti. Mačiau tik purvinus ir kruvinus batus, kurie sustojo tik keli centimetrai nuo mano veidelio. Laukiau švelnių, padrąsinančių žodelių, kurie turėjo mane pakelti, bet jis tiesiog suėmė mano gležnus petukus ir basomis pastatė ant kilimo. Nusišypsojau pro suveltus ir šlapius plaukučius...
    Kodėl man taip šalta?... Mano kauluose – šaltis. Kūne – sustingęs kraujas. Belieka prisiminimai...
    Ir tada smūgis atbula ranka man per veidelį, persivertusi kartą ore nuskridau per kambarį. Pajutau sūrų ir karštą skystį burnytėje, bet neverkiau. Susiėmiau skaudamą vietą ir žiūrėjau į savo tėtį klausiamomis rudomis akutėmis. Jis nieko nelaukęs mane pagriebė už rankutės ir lupo į save... Jaučiau skausmą petyje ir burnytėje. Bet tėvelis manė, kad man negana, jis iš visų jėgų pasuko mano petuką, tikriausiai padariau kažką tikrai blogo, kad mane taip baudžia, kaip šunytis suinkščiau iš skausmo ir tada jis mane paleido, tikriausiai išsigando mano inkštimo, o aš nukritau ant žemės kaip skudurinę lėlytė...
    Kodėl čia taip šalta?... Nejaučiu kūno.. Belieka tik prisiminimų šmėklos...
    Mano kūnelis gulėjo paslikas ant grindų. Ir tada prasidėjo mano pabaiga. Pirmas spyris buvo į mano kruvinas kojytes, norint įsitikint ar aš dar gyva. – Tėveli, prašau nemušk. Aš daugiau taip niekad nedarysiu! Tėveli, prašau nemušk! Aš labai gailiuosi... ir nespėjus baigti sakinio sulaukiau dar vieno spyrio, šį kartą į pilvuką. Tarp skausmo antplūdžių ir mano prašymų liautis, girdėjau kaip mamytė daužė duris ir prašė, kad ją išleistų. Stengiausi neverkti, bet negalėjau, skruostukais tekėjo ašaros nuplaunančios kraują. Bandžiau nerėkti, nors ir kenčiau agoniją, aš nenorėjau, kad jis vėl muštų mamytę, ji to nenusipelnė... Ir tada, visai netikėtai sulaukia trečio spyrio į savo gležnus šonkaulius. Pajutau siaubingą pokštelėjimą ir tada išgirdau kraują stingdantį klyksmą, kuris taip ilgai nesiliovė. Ir kai viskas nutilo, supratau, kad tai buvo mano klyksmas.. Bet sąmonė man nebuvo gailestinga, ji nedingo, kad palengvintų mano skausmą. Ne. Ji pasiliko iki tol kol tas gyvulys, kurį ankščiau vadinau tėveliu, atsisėdo ir užsirūkė..
      Man taip šalta. Kraujas sustingęs mano venose į ledo kristalus. Mano širdis apsitraukusi šerkšnu. Belieka tik kvėpuoti ir gyventi. Gyventi... Kvėpuoti.. – Kvėpuok... Kvėpuok.. – pabudau tarytum iš letargo miego. Visi prisiminimai atrodo kaip kraupios filmo scenos. Jaučiu aptirpusį sniegą tarp kojų pirštų, plaukų ir ant naktinių. – Kokia graži aušra.. – tariu sniegui ir giliai įkvepiu ledinio oro į savo jau ledinį kūną.

2010-12-08 20:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-10 09:22
St Sebastianas


Mane pervažiavo mašinytė, ant asfalto fontanėliais pasipylė kraujukas, į visas puseles pasklido žarnytės, padangėlėn susmigo mano dantukai - bent taip atkeršijau vairuotojukui už jo blogus darbelius. Tekstas nėra visiškai beviltiškas. Na, bent bandoma kabinti šiuolaikines problemas, pasakojama iš aiškios pozicijos, sukelia šiek tiek emocijų. Nepaisant to pats atlikimas yra prastas. Nors ko čia vynioju į vatą? Atlikimas niekam tikęs. Bandoma išspausti vaikišką kalbą, tačiau gaunasi šnipštas. Vaiko kalba sudaryta ne vien iš malonybinių žodelių. Tai savotiška sakinio struktūra, unikali logika, puikus gebėjimas vienu žodžiu nurodyti santykį su tam tikru objektu. Bresdamas žmogus viso to netenka ir daugelis nusprendžia, kad vaikų kalba - besaikis malonybinių žodelių naudojimas. Be to, labai svarbi aplinka, kurioje auga vaikas. Jei jis auga šeimoje, kuri vaiku rūpinasi, nuolat bendrauja, žodžių bagažas bus žymiai didesnis. Jei vaikas auga šeimoje, kuri su juo praktiškai nebendrauja, kalba bus skurdi.

Jei tekste būtų vaikas, kuris atrodytų įtikinamai, jau galėčiau kalbėti apie kūrinį. Dabar tai tik tekstas. O gaila.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-09 21:17
pilkė_
Nėra jau tas pateikimas toks prastas. O prastai jis atrodo todėl, kad čia tik tekstas, ne kūrinys. Kaip tekstas, savo funkciją atlieka puikiai - sukelia emocijas. Ir man tie deminutyvai visiškai netrukdė.
Iki kūrinio trūksta dar nemažai lukštų. Na, ir... aišku, paties svogūno.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-09 16:58
begemotas_
sunku komentuoti tokį kūrinį su tokia skaudžia temą, gal dėl to kad galvoji jei tai patirtis (patirtis nešventa) vadinasi išsiliejimas išsilaisvinimas, parašyti tai kas skauda.
tikrumo tekste yra, tas mažo žmogaus nesuvokimas dėl to tie mažybiniai žodžiai netrukdo.
literatūriškumo trūksta. tai techninės žinios, jei turėsite minčių ir emocijų pateikiant tekstą, manau įsisavinsit ir gramatiką, sintakse, stilistiką. linkiu noro ir sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-09 00:02
Dvasių Vedlė
Taškai, taškeliai, taškeliukai...

Na, tikrai, fantastikos nerasta. Iškeliu į Prozą. Jei autorė pateiks įtikinamų argumentų, kodėl tai turėtų vadintis fantastika, tegu pateikia man asmeniškai.

Dabar apie kūrinį kaip apie prozinį (ne fantastinį) tekstą.
Idėja kažkokia yra, nenauja, bet vis gi ji aktuali ir skaudi nūdienos realija. Pateikimas prastas, prastas ir dar kart prastas. Per daug deminutyvų - jie pradeda kelti šypseną. Per mažai emocionalumo - skaitai ir nieko, praktiškai jokių jausmų nesukelia, o juk kokia tema, kokia tema! Man asmeniškai veikėjų elgesiai visiškai neįtikina, prie jų dar reiktų padirbėti. Ir pati teksto forma nepatraukli, trūksta šlifavimo. Ir daug.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-08 23:39
couch_potato
A kur čia fantastika? Petukas, šuniukas, mamytė, katytė - per daug mažybinių epitetų, reikia juos keisti kitomis meninėmis priemonėmis. Į gaidys top3 nepatenka, bet vistiek nemažai gaidienos (gaidžiukas :D).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą