Agnė ir Lukas (1 skyrius, I dalis)

- Agne, ateik čia! – moteris bandė šauti dukterį, tačiau ji negirdėjo. Mergaitei buvo dar tik penkeri ir visą dieną ji leisdavo lauke. – Agne! – motina sušuko dar kartą, dabar jau garsiau ir pikčiau. Mergaitė greitai pribėgo.
- Mama?
- Kiek kartų man reikia tave kviesti? Į kaimą atsikraustė nauja šeima, mums reikia eiti jų pasitikti, o tu visa purvina. Greičiau, paskubėk.
Morganai gyveno šiek tiek toliau nuo kaimelio centro, tiesą sakant, buvo gerokai atskirti nuo visų įvykių. Nepaisant to, Emilė Morgan buvo visų žinoma ir gerbiama visuomenės narė. O ši diena buvo ypatinga – į apleistą sodybą, daugybę metų stovėjusią vos už kelių šimtų metrų – tereikėjo tik siauru takeliu  nusileisti nuo kalvos – atsikraustė kaimynai ir Emilė negalėjo nenueiti į svečius susipažinti, tuo pačiu dar ir gausiai aprūpinant žmones vaišėmis – naminiais pyragais, daržovėmis iš puikiai derančio daržo. „Dalinkis tuo, ką turi“ – toks buvo Morganų šūkis.
Emilė nuprausė Agnę, aprengė ją suknute, skirta tik ypatingoms progoms. Dabar ji atrodė jau daug geriau ir motina, atidžiai ją nužvelgusi, liko patenkinta. Mergaitė iš tiesų buvo apdovanota grožiu, kuris jai augant, vis didėjo. Apvalus veidelis, rausvi skruostai ir ilgi, dažniausiai supinti į kasytes rudi, kaštonų spalvos plaukai. Tačiau gražiausios buvo akys – nepaprastai ryškios dangiškos spalvos. Jos švietė nuoširdumu ir vaikišku džiaugsmu. 
Feliksas, dvejais metais už Agnę vyresnis jos brolis, taip pat buvo aprengtas geriausiais savo drabužiais. Berniukas buvo panašus į savo jaunesnę seserį ir jiedu dažniausiai puikiai sutardavo, nors jis labiau mėgdavo skaityti knygas, nei su Agne kapstytis po purvus ir tyrinėti akmenis, ypač dabar, kai jau už kelių mėnesių jis turėjo pradėti lankyti mokyklą.
Morganų šeimoje augo dar vienas vaikas, vyriausiasis iš jų, vardu Kevinas. Jam buvo jau trylika ir Kevinas mėgdavo leisti laiką ne tik savo šeimos, bet ir mokyklos draugų būryje.
Na, o Emilės vyras ir šių trijų vaikų tėvas Albertas buvo taip pat atsidavęs šeimai, kaip ir motina ir visi jį labai mylėjo.
Taigi, visa šeima išsiruošė aplankyti naujų kaimo gyventojų.
Emilė neleido eiti vaikams mišku, kad neišsipurvintų drabužių.
- Eisime keliu, kaip padorūs, gerai išauklėti žmonės.
- Bet tas kelias trumpesnis.. – ginčijosi Agnė, be galo mėgstanti siaurus miško takelius.
- Agne, būk gera, klausyk savo motinos. Ji žino, kaip geriau.
Neilgai trukus, jie priėjo kaimynų namą. Iš arti pastatas atrodė dar labiau apleistas. Ir ne tik jis. Dar blogiau atrodė aplinka: ušžėlusios žolės, sugriauti papildomi pastatai, daržo nelikę nei ženklo. Vis dėlto Emilės išraiška nepasikeitė. Ji narsiai perėjo per kiemą iki durų, o jai iš paskos ir visa šeima. Pabeldus, duris atidarė į Keviną panašaus amžiaus mergaitė.
- Sveiki... – nutęsė ji. Atrodė pavargusi, nors veide ir švietė nedrąsi šypsena.
- Laba diena, - pasisveikino Emilė mandagiai. – Aš Emilė, o čia mano šeima. Mes gyvenam netoli jūsų, ant kalvos. Atėjome susipažinti. Ar tavo tėvai namie?
Mergaitei dar nespėjus atsakyti, prie durų atėjo moteriškė.
- Nugirdau jūsų kalbą. Labai malonu, kad aplankėt. Užeikite, - pakvietė ji.
Morganai vienas po kito suėjo į namą. Jie pateko į didelį kambarį. Jis buvo beveik tuščia, tik kambario kampe stovėjo didelis stalas ir kelios kėdės.
- Matote, mes čia dar nelabai susitvarkę. Viską, ką radome teko išmesti. Žinote, kaip būna, kai šitiek metų prastovi, - ji nusijuokė.
- Mes jums atnešėm šio bei to iš savo ūkio, - Albertas padavė moteriškei pintinę su maistu.
- Ak, jūs tokie malonūs... – ji norėjo dar kažką sakyti, bet nebaigė, nes čia pat pasigirdo verksmas.
- Aš einu jį atvesiu, - tuoj pat pašoko mergaitė ir nubėgo į lauką.
- Tai mano sūnus, Lukas, - paaiškino moteris. – Jis dar nelabai apsiprato. Žinot, kokie tie vaikai.
- O jūsų vyras? – maloniai pasiteiravo Emilė.
- Jis su mumis nebegyvena.
Tuo tarpu iš lauko grįžo mergaitė su vaiku. Jis jau nebeverkė, bet akyse vis dar kaupėsi ašaros.
- Aš radau jį tarp dilgėlių. Kaip visada, neklauso.
- Ak, Lukai. Pasižiūrėk, šie žmonės atėjo mūsų aplankyti, o tu visas purvinas ir apsiverkęs. Kaip negražu.
Nepanašu, kad vaikui būtų rūpėję, ką apie jį pagalvos Morganų šeima. Bet čia jo akis užkliuvo už Agnės, kuri taip pat susidomėjusi jį stebėjo. Jis tuoj pat nusiramino.
Viešnagė ilgai netruko. Abi pusės jautėsi nepatogiai ir atėjus metui atsisveikinti, Emilei tikrai palengvėjo, kaip ir visiems kities.
- Buvo labai malonu susipažinti. Jei reikės pagalbos, kreipkitės, - tačiau tai iš Emilės lūpų nuskambėjo gana dirbtinai.
Tą vakarą visa šeima vakarieniavo neįprastai tyliai. Albertas buvo susirūpinęs, kad Emilė ko nors neprisigalvotų – jis norėjo tiesiog ramiai gyventi. Kaimynai ar ne, jam rūpesčių buvo pakankamai, tačiau giliai širdyje jis žinojo, jog jeigu Emilė nuspręs jiems padėt, to neišvengs ir jis. Savo ruožtu, moteris svarstė apie susiklosčiusę situaciją. Ji žinojo, kad visko negalima taip palikti, tačiau dar nebuvo nusprendusi, kaip dabar būtų geriausia elgtis.