Rašyk
Eilės (72247)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Dabar jau studentas Darius pas Mildą dažnas svečias. Jam patinka Milda, pamėgo jis ir tą mažą trobelę, nuolankiai  prisiglaudusią prie galingo ąžuolo kamieno, tarsi radusią prieglobstį po šimtamečio ąžuolo šakomis. Ar ne simboliška, kad ir Milda su motina ir broliu, netekę maitintojo, taip pat rado po juo pastogę?
Darius kartais ilgiau, kartais trumpiau užsibūva pas Mildą. Jie ir pajuokauja, ir rimtai pasišneka. Kalbėdami rimtai, jie nuolat grįžta prie to paties klausimo „kaip būtų gerai, kad Milda baigtų gimnaziją“.
- Aš dažnai pagalvoju, - sako Darius, - ar taip jau visai neįmanoma? Argi nebūtų galima rasti kokių nors išeičių? Ar negalėtų padėti giminės, juk pasiturinčiai gyvena? Kas tie keli meteliai, kai jau tiek pasiekta?
- Buvo kalbėta ir su tetom, bet jiems dabar irgi nelengva. Abi mergaites išleido į gimnaziją... O be to man tiktai padėti neužtenka, man reikia viso išlaikymo. Mama man nieko negali duoti, - paaiškino Milda.
- O kaip sekėsi mokslai? - pasidomėjo Darius.
- Visai neblogai, - pagalvojusi atsakė ji, - bendrai tai man nebuvo sunku, ypač matematika labai patiko.
- Hm.. - mąstė studentas, - aštuonias klases baigusi, jei gyventum mieste, galėtum negabius moksleivius matematikos mokyti namuose. Tėvai dažnai ieško korepetitorių vaikams, o ypač matematikos. Moka neblogai, galėtum užsidirbti pragyvenimui.
- Bet gi aš gyvenu čia, ne mieste.
- Aš turiu galvoje, jei įstotum į gimnaziją, - paaiškino Darius. - Jeigu, kaip supratau, mokytis sekėsi neblogai, reikalui esant galėtum ir daugiau padirbėti. Štai, baigi trimestrus penketais, gauni atleidimą nuo mokslo mokesčių - viena, ruoši mokinius - antra, na, o butą aš parekomenduočiau. Turiu giminaitę, pas kurią aš gyvenau visą tą laiką kol mokiausi. Brangiai nekainuotų, pas juos tuščia mansarda, kai manęs nėra.
- Su vaikais gal tikrai galėčiau dirbti, bet dėl penketų nėsu tikra. Aukštesnėse klasėse juk daug sunkiau mokytis.
- O gal pabandyt iš karto į mokytojų seminriją? - vėl sugalvojo Darius, - gal, netekus tėvo, taikomos kokios nors lengvatos? Reikėtų pasidomėti. Aštuonias klases baigusią, tikrai turėtų priimti.
- Nežinau, - abejojo Milda, - kažkas nerealu.
- Reika kažką daryti, negalima sėdėt rankas sudėjus. Netruks prabėgti vasara... Iki rudens reikia apsigalvoti, nuspręsti ir ryžtis. Metai nelaukia, - įsileido į kalbas, patarimus Darius, bet Milda neskubėjo pritarti.
- Turbūt nieko nebus, - abejojo ji, - norint kažką daryti, jau dabar reikia teirautis, kur tai važiuoti. Jau vien kelionėms reikia pinigų, o mes jų neturime.
- Ar būtinai važiuoti? Galima ir raštu kreiptis, yra juk paštas. Žinoma, reikalingi adresai. Dabar gal šiek tiek per anksti, bet prieš mokslo metus turėtų pasirodyti skelbimai laikraščiuose, kur nurodomi adresai, mokymosi sąlygos, reikalavimai. Skelbiasi įvairios mokyklos, galbūt ir seminarijos. Reikėtų jau dabar pradėt vartyt laikraščius. Be adreso ir važiuot netikslinga.
- Jeigu ne į seminariją, tai gal į kokią nors kitą mokyklą, kurioje būtų galima įgyti specialybę? - gyviau susidomėjo Milda, bet tik trumpam. Prisiminusi, kad reikės buto, pinigų pragyvenimui ir mokesčiams už mokslą, ji ir vėl nuleido žemyn akis. - Ot, jei kas nors panašaus būtų čia vietoje? Bet, kai tik reikia atsiskirt nuo šeimos ir gyventi atskirai, tai atsimuši kaip į sieną. Nėra galimybių ir gana... - kelintą kartą kartojo Milda.
- Nebežinau, ką dar galėčiau patarti, - nusiminė ir Darius, - blogi reikalai ir tiek. Viena tik žinau, kad dabar dar laikas. Paskui prabėgs metai, kiti ir viskas nuslinks užmarštin. O laikas greitai bėga.
- Ačiū, kad linkit man gero, bet, matyt, paliks viskas taip kaip buvo. Iš karto ilgėjausi gimnazijos, labai pergyvenau, verkiau, bet ašaros nieko nepadės. Nebe vaikas, puikiai suprantu esamą padėtį... Ir mamos nesinori jaudinti, matau, kaip ji pergyvena dėl manęs. Tuščia ir tų mokslų, gyvensim ir toliau taip, kaip Dievas davė.
- Užjaučiu, ką aš daugiau galiu pasakyti? Bet jeigu man kas nors panašaus atsitiktų, aš nenuleisčiau taip greitai rankų. Visomis išgalėmis stenčiausi baigt universitetą.
- Tegul Dievas apsaugo jus nuo tokios nelaimės, - net nusigando Milda, - didžiausiam savo priešui nelinkėčiau to, ką man teko išgyventi. Tubūt nieko nėra skaudžiau, kaip netekti artimo žmogaus.
- Pasakiau daug negalvodamas, palyginimui, bet tikėkimės, kad nieko neatsitiks. Nors ką gali žinoti? Nuo nelaimės niekas neapdraustas, nežinai net, kas gali atsitikti pačiam... Na, bet mes ir nuklydom į tokius liūdnus apmąstymus...
- Ne pro šalį kartais ir apie tokius dalykus pasikalbėti.
- Šiandien jau taip išėjo, bet per sekantį susitikimą būtinai apie linksmesnius dalykus kalbėsimės. Pažadu, - išeidamas užtikrino Darius.
***
  Negreitai dar Milda susitiko su Aliumi. Buvo ruduo, bulviakasis. Lietingas, šlapias drumzlinas dienas keitė saulė su rytmetinėmis šalnomis ir voratinkliais.  Aukščiau pakilus saulei, šalna greitai tirpo  ir įdienojus oras smagiai įšildavo. Tokiomis dienomis žmonės ėjo į laukus kasti bulvių, valyti daržų. Skubino užkapčiuoti dalį derliaus pavasariui, kitą dalį suvežti į rūsius žiemai. Atginę galvijus arčiau kasėjų ir palikę ganytis ant rugienų, piemenys rinko bulvienojus į krūvą, kūreno laužus ir karštuose pelenuose kepė bulves. Oras toli aplinkui kvepėjo dūmais ir bulvienojais.
  Vieną tokią gražią, saulėtą rudens dieną Alius atvežė Breivėms šešis vežimus šviežiai nukastų bulvių. Kai jis kartu su bernu sunešė maišus į rūsį, bernas liko prie arklių, o Alius su dėde atėjo į krautuvę atsiskaityti už nupirktas bulves.
Kiekvienais metais Breivės pirkdavo iš Aliaus tėvo bulvių tiesiog iš lauko tiek, kad užtektų sau ir gyvuliams visiems metams. Savo žemės dėdės neturėjo, tik sklypą prie namų, kur sodindavosi daržoves. Kaip kiekvienais metais, taip ir šiemet bulvės buvo pristatytos ir liko tik susimokėti.
Įėjęs į krautuvę Alius pasisveikindamas iš tolo linktelėjo Mildai ir toliau šnekėjosi su dėde prie kasos. Jis per vasarą nesirodė nei miestelyje, nei žmonėse. Norėdamas užsimiršti jis plūkėsi ūkyje iki devinto prakaito ir dabar buvo nusprendęs, jeigu pamatys Mildą, nešnekėti su ja. Tačiau pamatęs neištvėrė. Po tokios ilgos pertraukos ją pamatęs, suprato, kad pastangos bergždžios ir ją išvydęs pajautė, kokia Milda jam brangi ir reikalinga. Nelaukdamas nė kol pasišalins dėdė, jis priėjo arčiau ir užkalbino.
- Seniai nesimatėm... Kaip laikotės? - paklausė lyg niekur nieko.
- Kaip ir visada... - koks klausimas, toks ir atsakymas. Ką gi daugiau galėjo pasakyti Milda?
Kai dėdė išėjo, jie kalbėjosi toliau..
- Kažkodėl nesigirdėjo jūsų vestuvių, - truputį pašaipiai, stengdamasis kalbėti ramiai prisiminė jis.
- Iš kur girdėsit, jeigu jų nebuvo, - atsakė Milda ir pasitraukė tolėliau, kad Alius neišgirstų, kaip daužosi jos širdis.
- Kaip gi taip? Negi taip ilgai trunka bandomasis laikotarpis?
- Nereikėjo nė bandyti, viskas labai greitai išaiškėjo.
- Kas būtent? - tokiu pačiu tonu klausinėjo Alius.
- Jūs pats geriau žinot apie tuos nešvankius darbelius.
- Bet jei ne ta priežastis, tikriausiai šiandien jau būtumėt ištekėjus?
- Sunku pasakyti. Laikas skirtas išbandymui buvo neribotas.
- Prisipažinsiu, mane gerokai nuvylėte. Buvau pasirengęs pasveikinti su įžengimu į naują gyvenimą.
- Jei norit, galit ir dabar pasveikint.
- Su kuo sveikinti dabar, kai vestuvės neįvyko?
- Su laiminga pabaiga...
- O tokia pabaiga jums laiminga?
- Būtent.
- Tarkim, kad ir man taip pat. O kas toliau?
- O toliau viskas dar prieš akis. Jeigu išmetus iš praėjusios vasaros tas kvailas piršlybas, manyčiau, kad gyvenime niekas nepasikeitė.
- Taip manot?
- O jūs kaip manote?
- Manau, kad man negreitai pavyks išmesti iš galvos tą įvykį.
- Aš, pavyzdžiui, seniai viską pamiršau.
- Pasistengsiu ir aš apie tai daugiau negalvoti.
- Būtų gerai, jei mes tai pamirštume. Kam galvot apie nemalonius dalykus?
- Galima būtų greičiau pamiršti, jei nemalonius dalykus pakeistų malonūs...
- O kas jums būtų malonu?
- Būtų malonu išgirsti, kad bandomasis laikotarpis jau pasibaigė...
- Negi dar neaišku, kad viskas jau seniai baigta.
- Kaip įtikinsit?
- Ar užteks garbės žodžio?
- Manau, kad taip. Aš dar manau, - ėmė juoktis Alius, - kad tas bandomasis laikotarpis daugiau pravertė mums abiems negu jums su Simu. Ar supratot, ką norėjau pasakyti?
- Kur gi ne? - juokėsi ir Milda, - supratau ir džiaugiuosi, jeigu žinoma, neapsirinku.
- Tai, vadinasi, viskas grįžta į senas vėžes?
- Būčiau laiminga, jeigu taip įvyktų... - nuoširdžiai prisipažino Milda.
- Tada nuo šios akimirkos viskas taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Ar taip?
- Tik taip.
- Tada mes ir vėl draugai? - padavė Alius jai ranką. Ištiestą Mildos ranką jis stipriai paspaudė ir, taip atsisveikinęs, išėjo.
2010-12-06 13:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą