Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Aukštai virš debesų kybojusi platforma į, kurią Lorencas atvyko dar prieš pietus, dalinai priminė minkštą, bet netrūkinėjantį taip pat ir neskraidantį debesį. Ji buvo gal penkiasdešimties kvadratinių  metrų pločio. Visi keturi kraštai kilo kiek į viršų ir atrodė, lyg lopšio paaukštinimai, kad kas neiškristų. Kada Lorencas atvyko ji buvo tuščia, nė gyvos dvasios nesimatė. Be to ji buvo ir visa švari, rodės net dulkelė vengtų ant jos nutūpti. Raibuliavo kaip kokia mozaika savo skaistumu. Lorencą šie iškart pastebėti faktai labai nudžiugino. Pirma jam labai patiko mintis, jog jis galės nors valandėlę kitą pabūti vienas. Tik jis ir jo audringos vienatvės ilgesio sukeltos mintys. Antra, žmogui pripratusiam prie įvairiausių šiukšlių, gatvėse, namuose, kiemuose, net ir medžiuose jos plevėsavo kaip kokios vėliavos. Ir visa tai Lorencui labai rėžė akį, jis negalėjo pakęsti šiukšlių, nors dažnai ir pats nenorėdamas išsiskirti iš minios numesdavo ant šaligatvio nuorūką, ar ledų popierėlį prametęs pro šiukšlių dėžės šoną nesistengdavo jo pakelti, o tiesiog praeidavo. Tačiau vis vien kasdieninių šiukšlių reginys, kvapas jį varė iš proto. O pakliuvęs į išsvajotąją platformą jis nudžiugo kaip vaikas pirmą kartą gavęs saldainį ant pagaliuko, kurį ir norisi suvalgyti, ir baisu, kad jis paskutinis, o kito reikės laukti dar nežinia kiek laiko.
Skaistybė, džiaugsmingai suklykė Lorencas nusiavęs batus, nusimovęs kojines ir visa tai švystelėjęs už platformos borto. Po to godžiai apsilaižė braškių skonį primenančias lūpas, mat visą kelionę jis nervingai rijo tirpstančius jo rankose ledus su braškių įdaru ir visą tą laiką pergyveno, bijodamas nusivilti pamatytu reginiu.
Tačiau dabar jis galėjo ramiau atsidusti, pamatęs, kad viskas kas buvo žadėta skelbime visa tai ne žodžiai, o krištolinė tiesa.
Net kvapą Lorencui užgniaužė ir jis kur stovėjo ten ir žlėgtelėjo ant minkšto pagrindo užpakaliu. Ketino išskėsti ir kojas, ir rankas, ir visa gerkle sušukti: gyvenu. Tik to nespėjo padaryti mat užnugaryje pasigirdo mostelėjimas-priminimas, jog kol kas jis ne vienas.
Ak tiesa, žvilgtelėjęs per petį, džiaugsmingai sušuko Lorencas.
Nepyk visai pamečiau galvą, tarė jis, puikumėlis...
Jis atsisėdo, pasiekė gale kojų gulintį juodos odos diplomatą, kurį Lorencas iššokdamas iš oro baliono gurbo iš įpročio pasiėmė su savimi. Ir nedelsdamas jį perdavė gurbe sėdinčiam, gudriaakui, žilagalviui senoliui ir perdavęs priduria:
Gali net neskaičiuoti, lygiai tiek susitarėme, lygiai viskas.
Žilagalvio lūpos suvirpa, keistai persikreipia ir lėtai jo veidą papuošia šypsnis. Atsiveria auksu papuošti dantys, rožinės, vietomis pabalę dantenos. Jis gudriai sušnairuoja ir gurbe išsitiesęs apžiūrėjęs kairėje rankoje laikomą odinį diplomatą prataria:
Ak ne, ne... jūs žemiečiai prižadate atiduoti viską, pasilikdami tik gyvybę mainais į šį stebuklą, o kada čia pakliūvate, bandote gudrauti, bandote išsisukinėti. Nežinia dėl ko jūs ir džiaugsmo pilnatvėje negalite negalvoti apie klastą? Gal jus saulutė taip veikia, pašildo galvelėje jūsų smegenėlės ir klasta jūsų nuolatinė palydovė. Tuo labiau esu labai senas ir greičiausiai net nesugebėčiau jūsų pasivyti nors ir šitoje ribotoje, bet pasakiškoje erdvėje. Be to kyla klausimas ar aplamai sugebėčiau išlipti iš šio gurbo be žmogaus pagalbos. Tačiau kaip ten bebūtų aš dėl šventos ramybės įsitikinsiu ar įvykdei visus susitarimo kriterijus. O gal kratais ką nors pasilikai kokioje kišenėje. Kratos nedarau, tad net nežinau, kas pas jus kišenėse. Kas širdyse nėra sunku nuspėti, bet kas kišenėse žymiai sunkiau, nes jums nuolat vis kažko reikia ir jūs viską grūdat, lyg į gumines tas savo kišenes ir kur jums ten telpa? Todėl kol aš skaičiuosiu tu palaikyk lyną, žiūrėk nepaleisk, nes, jeigu netyčia nukrisi, kas atsitinka gana dažnai, ypatingai smalsiausiems. O tu kiek matau esi labai smalsus ir tave čia atvedė ne tik ramybės, tylos, gyvenimo džiaugsmo troškimas, bet ne menką dalį užima ir smalsumas. Todėl kyla didžiulė rizika, jog vieną dieną neatsargiai tenkinsi savo prigimtį ir paslydęs nukrisi. Tuomet kas tave gražins atgal? Aišku tu žinai, kad aš teikiu lengvatas tiems, kurie esą atidavę viską. Tačiau tai tik dalinė tiesa, nes lengvatas teikiu savo nuožiūra. Kadangi esu nugyvenęs daugiau pusę amžiaus, gal jau net ne vieno, kas dabar čia supaisys. Todėl per šį laiką dauguma jūsų esu  nusivylęs.  Be to suprantu štai ką: jūsų pasaulyje savu laiku atidavęs viską ir nukritęs atgal į žemę, esi niekas, todėl niekas ir negali nieko. Štai todėl ir esi priklausomas nuo mano malonės. Nuvilsi laikydamas lyną, ar vykdydamas kokią nors kitą lengvutę ir paprastutę užduotėlę. Aš ties vardu Lorencas, ties tau skirtais skaičiukais, štai šiame lapelyje uždėsiu varnelę. [senolis išsiėmė iš balto švarko kišenės melsvą, liniuotą ir jau prirašytą popierėlį pamojavo juo ir įsidėjo į kišenę] grįžęs į savo namus padėsiu šį popierėlį į saugią vietą ir laikinai užmiršiu, o kada būsiu blogos nuotaikos aš imsiuos tvarkyti buhalteriją ir aptikęs ties vardu Lorencas varnelę šį vardą ir šalia jo esantį numerėlį visai užtušuosiu. Tokiu būdu panaikinsiu tavo egzistavimą savo buhalterijoje visai. O galva kaip jau minėjau ne tik sena, bet ir labai užmaršuolė ir visų jūsų prisiminti nebeįmanoma. Tuo labiau jūs ir kūno struktūra ir veido bruožais esate labai panašūs. Štai tam jums ir duodamas numerėlis.
Juk pameni numerėlį?
Lorencas linktelėjo ir jau ketino pasakyti ko jo klausiama, bet senolis jį pertraukė pratardamas.
Ir tyla gali nugirsti... juk keletą kartų tau esu pakartojęs, kad geriau prisimintum, jog nevalia niekam sakyti savo numerėlio, nors ir gudragalvis klausiantysis gydytų įsivaizduojamas žaizdas. O, kad klaus tavęs nėra abejonių, nes tų, kuriais esu nusivylęs begalės ir jie nuvylę mane neturi garantų, jog nukritę galės sugrįžti atgal. Todėl ir klausinėja, todėl klasta ir visokiausiais iš pirmo žvilgsnio nekaltučiais išvedžiojimais bando įgyvendinti savuosius planus.
Lorencas dar kartelį linktelėjo dėdamasis, jog viską suprato.
Na ir gerai, tarė senolis, laikyk lyną, tvirtai įsikabink kad nepaleistum, o aš tuomet ramiai atsidėjęs perskaičiuosiu.
Tai pasakęs jis išnyko gurbe. Lorencas net nespėjo pastebėti kada būtent tai įvyko. Rodos jis tik akimirkai žvilgsniu žvilgtelėjo į ant platformos krašto gulintį lyną, o kada pakėlė žvilgsnį auksaburnio jau nebuvo matyti.
Kiek dvejodamas Lorencas pasėdėjo, pakraipė galvą, lyg arklys baidydamasis nuo mašalų ir pasiekęs paėmė storą lyną į rankas, jį laikydamas jis atsistojo. Nors vėjo ir nesijautė jis dėl viso pikto įsispyrė kojomis, stipriai į jį įsikibo. Galvoje sukosi senolio žodžiai. Jis nenorėjo būti pasak senolio „užtušuotas“, kadangi nepasitikėjo savo galimybėmis atsispirti pagundai. Netgi dabar laikydamas lyną jis labai norėjo žvilgtelti į apačią, pažiūrėti kaip viskas atrodo iš viršaus. Štai todėl Lorencas ketino nepriekaištingai įvykdyti jam skirtą menkutę užduotėlę ir ramiai mėgautis ilgai siektu ir pagaliau pasiektu stebuklu.
Lorencas įsispyręs į platformos kraštą taip stipriai suspaudė lyną abejomis rankomis, jog, jeigu jis butų buvęs drėgnas neabejotinai visa drėgmė būtų išgaravusi akimirksniu.
Kiek pastovėjęs nejudėdamas jis pradėjęs nuobodžiauti  pasistiebė ant pirštų galiukų ir žvilgtelėjo į gurbo vidų. Tačiau jis buvo pakankamai žemiau ir nieko ten nepamatė. Nė kiek nenusiminęs jis sugrįžo į pradinę padėtį ir pažvelgęs per petį nusižiovavo. Žinoma Lorencas žinojo, kad šiuo metu visas jo dėmesys turėtų buti sutelktas į menkutės užduotėlės vykdymą tik jis su savimi nieko negalėjo padaryti. Kovoti per sunku kada priešas esi pats, dingtelėjo Lorenco galvoje ši mintis ir jis nužvelgė užnugaryje esančią platformos dalį.
Pulti, kristi, šliaužti, zylioti, išaukauti jam šiuo metu norėjosi ant šio tyro debesėlį primenančio stebuklo, o po to kristi veidu išskėtus rankas ir kojas bei nekelti pora valandų, o gal net savaičių. Uosti gaivų, išmetamųjų dujų nesuterštą ne laikinai užklydusį, o pastovų, niekada nekintantį orą. Ir visa tai mano galvojo jis. 
Mėgautis, mėgautis sukosi jo galvelėje įkyri mintis, bet ir paleisti jis lyno negalėjo. Taip ir trypčiojo, tarsi kurmis išlindęs iš savo landos stebėti skraidančios kregždės. O tuo tarpu Lorenco mintys vis kaito. Jam net akimirkai buvo dingtelėjusi mintis mesti lyną į šoną, nustumti gurbą nuo platformos borto ir lai senolis su visu jo per gyvenimą užgyventu turtu skrenda kur tik nori, lai užtušuoja ir jį vardą, ir jo numeriuką. O jis tuo tarpu mėgausi tuo link ko tiek metų ryžtingai žengė, kol pagaliau atrado. Kuo šis platforma ypatinga Lorencas kol kas negalėjo spręsti, bet, kad ji ypatinga ir iš tikrųjų daug žadanti, tiksliau žadanti įgyvendinti visus jo slapčiausius troškimus tai Lorencas jautė vos tik užžengęs ant šio stebuklo.
Gal būtų ir paleidęs, tačiau jis prisiminė dar vieną iš žemės atsineštą savyje norą. Jis ketino prašyti senolio, jog nieko šiandieną jis neatgabentų, o naujai įsigytas valdas nors vienai dienai paliktų jo valdžioje. Rytoj taip, bet šiandieną jis norėjo pabūti vienas.
Tyla kokia nuostabi, kerinti tyla prabilo jis balsu pats to nejausdamas sudrumstęs jį svaiginančią tylą.
Menkutė užduotėlė, kiek pastovėjęs pagalvojo Lorencas ji trunka gana ilgai. Žinoma ilgai, pats sau patvirtino jis atsigręžęs į gurbą ir vėlgi kaip pirma kiek pasistiebęs. Tik ir šįkart jis nieko nepamatė. Tačiau išgirdo diplomato sagčių tarkštelėjimą, jis net nusipurtė ant tiek malonus jam pasirodė šis žemėje nieko ne ypatingas garsas, jog jis net nusisukęs suraukė savo dailiai skustą ir dar tualetiniu vandeniu kvepiantį veidą. Po to sekė popieriaus šlamesys, šis garsas jį jau ne taip išgąsdino galima pasakyti, jog net nuramino, paguodė ir privertė atsisukti maloniai glostydamas jo savimeilę, jo žemėje išvarginto kūno pojūčius.
Kada Lorencas pasistiebė trečiąjį kartą jis pasiguodė tuo, jog pamatė žilą senolio pakaušį.
Skaičiuoja, tarė jis savyje ir keistai atsiduso, netikėtai apsunkusiais plaučiais,  kurie rodės apsivilko sunkią neperšaunamą liemenę. Mano skaičiuoja, pridūrė jis. Kiek vargo, kiek prakaito, kiek bemiegių naktų prie darbo stalo praleistų, kiek sugandinta regėjimo tvarkant buhalterinius popierius. Kiek kartų raidės ir skaičiai susiliejo, o kiek kartų pabusdavau su nauja shema mintyse? Begales, jis vėl atsiduso tik šįkart kiek tyliau, lyg gėdindamasis savo minčių ir savo gilaus atsidusimo.
Ir visa tai tik tam, jog vieną dieną viską atiduočiau. Aišku tokia sąlyga. Atidavęs viską gauni viską ko ieškojai... ko neturėjai... ir ko žemėje surasti nebeįmanomą.  Tyla.... saldi tyla, kartojo Lorencas savo mintyse tuo ir guodėsi.
Užvirė kova. Lorencas kovojo kaip įmanydamas su savimi. Jis vijo iš savęs smalsumą, mintyse žadėjo daugiau nei kartelio nežvilgtelti ką gi veikia senolis, nežvilgtelti į jo žilus, laiko nubalintus plaukus. Tik čia smalsumui pagalbon atskubėjo ir kitas jausmas, daug galingesnis už pastarąjį, tai žmogiškas pavydas ir tas jausmas jame tūnojo nuo pat gimimo jau lygiai trisdešimt penkerius jo gyvenimo metus.
Už ko užsikabinti? suunkštė Lorencas vos nepradėjęs ašaroti, vis dar bandydamas savyje užgniaužti šį šleikštulį keliantį, kančią skatinantį jausmą.
Juk pats viską atidavei, ramino jis save. Juk pats visą gyvenimą link to ėjai, kaupei, taupei, dažnai atsisakydavai visokių pramogų, kuriomis tavo draugai sėkmingai lepino savo linksmybių ištroškusius kūnus.
Šis argumentas kiek pritildė Lorenco kančią, tačiau slapukavęs jame ir iš pirmo žvilgsnio daug grėsmės nekeliantis smalsumas įsismarkavo. Būtent jis ir privertė Lorencą žengtelti kelis žingsnius arčiau gurbo. Palypėti kiek aukščiau ir dar nors kartelį žvilgtelti į tai ką jis savo rankomis ėmė ir atidavė net nepagalvojęs jog viso to taip ilgėsis.
Lorencas įsitempė, veidas surimtėjo, nosimi nuriedėjo keli prakaito lašai. Įkvėpęs giliai oro jis atleido vienos rankos raumenis ketindamas perimti lyno atkarpą esančią arčiau gurbo. Tačiau nuo jo judesio įsitempęs lynas kiek atsileido ir gurbas sujudėjo. Lorencas visas perbalo, jo vyzdžiai įsiplėtė, rodės tuoj ims ir sprogs, nes atrodė, kas jie vis dar plečiasi ir didėja. Tartum apmiręs Lorencas prastovėjo kelias minutes besiruošdamas nualpti ir tik tuomet jis prisiminė, kad visą tą laiką laiko savyje įkvėpęs oro ir nekvėpuoja. Jeigu jis nebūtų pradėjęs jausti, kad tirpsta jo kojos ir galvoje vyksta nesuvokiami dalykai jis net nebūtų prisiminęs, kad kvėpavimo gija jam gyvybiškai svarbi.
Širdis apsipylė slegiančiais jausmais, jis pradėjo siurbti į save orą, o ranka kada jis atgavo nuovokos pusiausvyrą čiupo lyną toje pačioje vietoje, kurią jis buvo ką tik paleidęs.
Raudonis nuo skruostų pradėjo nykti, įtampa taip pat pradėjo slūgti kai jis suprato, jog senolis net nepajautė šio menko lopinėlio sujudėjimo. Kitaip kodėl jis nepakilo ir nepuolė pamokslauti. Bet jis visgi nusprendė dar kiek palaukti. Nors kažkur giliai savyje užsislėpusiame pojūtyje jis jau buvo susitaikęs, jog jis bus pažymėtas varnele ir galiausiai senoliui būnant blogos nuotaikos ir tvarkant savąja buhalteriją visai užtušuotas. Taip sakant panaikintas.
Ir vis tas smalsumas lyg stebėdamasis savimi, lyg keiksnodamas save, pagalvojo jis.
Visa tai labai komplikuoja reikalą, pridūrė Lorencas, pajutęs, jog jo skruostai vėl ėmė kaisti, o kakta rieda milžiniško dydžio prakaito lašai, kurie slysdami žemyn įsigudrino kaip kutenti jam veidą, jog dar akimirką ir jis būtų metęs savąją paprastutę tarnybą ir godžiai būtų pradėjęs kasytis veidą. Panagėmis rovęs antakius, vagojęs nosies kauburėlį. Lorencas kentėjo kiek įmanydamas, vengdamas pačio savęs jis iškentė, nes prakaito lašai baigė savo kelionę ant jo paraudusios rankos.
Jis begarsiai atsikvėpė pasijautė, lyg išsilaisvinęs iš kokio narvo į, kurį buvo prievarta įspraustas ir iš, kurio ištrūkti nebuvo jokių galimybių. Be to jis jautėsi palengvėjęs kokia dešimčia kilogramų. O kada Lorencas kiek aprimo jis labai nustebo kai vėl pajautė keistą norą mesti viską, paleisti iš rankų jau pradėjusį slysti lyną. Tiesa šis jausmas kiek pakeitė atspalvį jis tapo ryškesnis ir ne toks neapčiuopiamas kai prieš.
Tai ne menkutė užduotėlė, garsiai pasakė jis, jog senolis išgirstų, o didžiulė našta.
Maištas, kilo Lorence, ne paprastai atsikratyti našta, o padaryti kažką tokio kas jį kiek nuramintų, kiek paguostų, leistų įkvėpti to oro, kurio jis žingsniuodamas žeme neįvertino ir atkeliaudamas ant platformos atsisakė.
Tik kažkas jį ir vėl sulaikė. Gal atgijęs pavydas, jog paleistas senolis nuskris su jo visu, sunkiu darbu užgyventu turtu. Gal baimė, jog jis vieną dieną smalsaudamas nukris žemėn ir neturės galimybių grįžti atgal.
Na nieko ką nors atskraidins, aš būtinai išgausiu iš jo, jo numerėlį. O tada pažiūrėsime kas ką, piktai sušnairavęs, klastingai pagalvojo Lorencas.
Bet jis nereaguoja, pagalvojo Lorencas. Gal nepajautė?
Nuo tos akimirkos jo klastingoje širdyje gimė vilties spindulėlis ir jis pats save pradėjo įtikinėti, jog nieko neįvyko, jog jis vis dar tinkamai atlieka pasak jo pačio menkutę užduotėlę. Joks pavydas ir smalsumas ir dar kiti pojūčiai per šį trumpą laiką nebuvo apsigyvenę jame.
Tai tik baimė, išsišiepęs tarė jis, keista niekuo nepagrįsta baimė. Ir ją aš be jokio pagrindo įsileidau į save. Tai tik dar vienas priminimas, jog dar nesu nutolęs nuo žemiško pasaulio. Pagyvensiu čia tuomet viskas pasikeis. Užmiršiu... baimė be jokio pagrindo, pridūrė Lorencas. Jam šiuo metu norėjosi šypsotis tokiu būdu išgrūsti iš savęs tai ką jis paveldėjo žemėje.
Matomai, galvojo jis  palengva atleisdamas įsitempusius kūno raumenis, pagalvojo, pavargau, ar gal nutirpo ranka. Visgi pareiga iš pirmo žvilgsnio nors ir menkutė, tačiau labai alinanti. Aš taip jam ir pasakysiu, jeigu paklaus. Be to ir raumenys gali spazmuoti nuo nepritekliaus, ar deguonies pertekliaus? Kita vertus ir pati platforma labai minkšta galias daiktas ir slidi. Žinoma galimas dalykas- paslydau, bet iš pareigingumo, atsakingumo visgi nepaleidau lyno, o laikau tvirtai įsikibęs dar ir dabar. Slystelėjau, su palengvėjimu, pagalvojo jis.
Lorencas dar plačiau pradėjo šypsotis suradęs tiek daug logiškų ir visus įvykius pateisiančių aplinkybių.
Šios mintys jo galvoje sukosi nuolat ir nebe pagrindo, kadangi jis jau buvo pradėjęs tikėti, jog senolis galbūt turi kokių nors antgamtinių galių ir netgi girdi šiuo metu jo galvoje besisupančias tarsi karuselėje mintis. Todėl stengėsi kuo daugiau apie tai galvoti.
Gali būti... mane girdi ir kada perskaičiavęs viską atsistos daugų daugiausia pagrūmos man pirštu, o gal net draugiškai išsišieps. Tuo labiau Lorenco visas atiduotas turtas mažų mažiausia neturėjo nuliūdinti gudriaakio senolio. Netgi galima sakyti atvirkščiai turėjo pradžiuginti. 
Praėjo ilga minutė, Lorencas vis dar stovėjo nebejudėdamas. po to sekė ir antra dar ilgesnė, trečia, ketvirta ir visos Lorencui rodės, kad ilgėja ir ilgėja. Jis iš tikrųjų rankose pradėjo jausti nuovargį. O be kūno nuovargio jame vėl sujudo noras maištauti.
Patenkintas Lorenco veidas pradėjo niauktis, jame atsirado pykčio, jis kiek susiraukė ir negalėdamas daugiau tverti šios nepakeliamos tylos jis kelis kartus sukosėjo. Tokiu būdu tikėdamasis atkreipti senolio dėmesį ir jam pasakyti, jog jis jau pavargo.
Reiškias daug atidaviau, nesulaukęs jokios senolio reakcijos pagalvojo Lorencas. Žinoma, kad daug kaip kitaip visa tai paaiškinti. O daug atidavęs, turiu teisę daug reikalauti. Tokia žemiška tiesa. Žinoma šios platformos nuostatos gali skirtis nuo žemiškų įstatymų, tačiau reikia tik pagalvoti ir suprasti, jog esu ką tik atkeliavęs ir neturėjau dar galimybės susipažinti su jomis. Tuo labiau aš jų net nežinau, reiškias net neprivalau jų laikytis. Reiškias... Lorencas visas suvirpėjo, delnuose pajautė slystelėjusį lyną. Jį išpylė šaltas prakaitas, o ir įtampa jame milžiniškais sieksnis pradėjo kopti į aukštumas. Kairys skruostas pradėjo trūkčioti Lorencas be perstojo pradėjo laižyti džiūstančias lūpas. ir džiūti pradėjusias ne nuo alinančio ar sekinančio karščio. Tiesą pasakius karščio jis visai nebejautė jo savijauta kas liečia gamtos žmogaus lytėjimą. Jis šiuo aspektu jautėsi ypatingai patogiai nė per karšta, nė per šalta. buvo jo kūnui. Kas dar kartelį patvirtino iškaboje parašytus žodžius „jūs pateksite tarp dviejų viena kitą mylinčių, viena kitą glostančių, viena su kita sugyvenančių stichijų globą“ todėl visus kūno nepatogumus kėlė iš jo pačio vidaus kylantys jausmai, deginantys, alinantys, verčiantys maištauti, ir už daug atiduota reikalauti daug.
Ei girdi sušuko jis grubiu balsu, dar ilgai ten... skaičiuosi? Kojos rankos pavargo, nebegaliu daugiau. Žadėta daug, o kol kas gauta mažai.
Ei suklykė jis, ar girdi mane?
Nesulaukęs jokios dėmesio jis visai įniršo, pradėjo tampyti už lyno, stenėdamas, kriuksėdamas. Visas jo veidas paraudo iš pykčio. O gurbas pradėjo siūbuoti. Lorencas tuo tarpu kiek įmanydamas tąsė už lyno, kulnais įsispyręs į minkštą platformos pagrindą. Aišku jis galėjo visai netekęs kantrybės prišokti prie gurbo ir pačiupęs senolį už apykaklės išlupti, pastatyti jį ant kojų ir pradėti šaukti ant jo. Lieti tai kas susikaupė per šį trumpą laiką. Tačiau dėl kažkokių priežasčių Lorencas vis dėlto prisibijo tai daryti.
Yra tokių darbų, kurių negali sutrukdyti jokios netikėtai atsiradusios kliūtys, tarė senolis, žaibiškai atsistojęs.
Lorencas persigando ir liovėsi tąsęs už lyno. Jis įsistebeilijo ir laukė senolio kalbos, o pastarasis pratęsė:
Tai priklauso nuo požiūrio, atsidėjimo ir priėjimo. Štai žiūrėk tu išsekinai save. Ir fiziškai ir morališkai, išbalansavai dvasinę pusiausvyrą. Nors dar su tomis jėgų atsargomis galėjai prastovėti, dešimt, o gal net ir daugiau minučių. Be to ką savu elgesiu tu Lorencai pasiekei? O pasiekei tai, jog mano pirštas prispaudęs laiko tavo vardą. Belieka tik iš kitos kišenės išsitraukti šratinuką ir pasižymėti varnele. Tuo labiau, jeigu aš nebūčiau perskaičiavęs visko ką tu man atidavei, nebūčiau net pažvelgęs į tave, jog tu nurimtum. Nebūčiau sureagavęs į tavo Lorencai naivius, karštakošiškus išsišokimus. Kita vertus grubus ir nepelnytas elgesys tavo elgesys mano atžvilgiu parodo jūsų žemiečių nepastovumą. Juk nieko kito tau nesiūliau tik laimę. Tokią laimę kokios žemėje negauna didžioji dalis jos ieškančių gyventojų. Tiksliau gauna, bet tik tie, kuriuos aš pasirenku. Nepasirinkčiau nė vieno, nė vienas ir negautų. O aš pasirenku, reiškias esu atlaidus. Tuo tarpu kai jūs nepastovūs dvikojai gyviai nekantrūs gyviai nesugebate atlikti trumputės, menkutės užduotėlės. O norite visko iš karto, tuoj pat, nedelsiant. Viskas žinoma ateina, bet tik pas tuos, kurie kantriai laukia. O neateina pas tuos, kurie blaškosi ir savo jėgas naudoja bereikšmiams spurdėjimams.
Jūsų pabėgėlių masės, o aš tesu tik vienas. O kodėl bėgate? Todėl, kad esate nekantrūs ir nepastovūs. Blaškotės kaip nuolat besisukanti žemė. Kodėl jūs nestovite vienoje vietoje kaip pastatytas senis besmegenis. Juk jis besmegenis, bet ir tai stovėdamas vienoje vietoje ir netgi nykdamas atlieka savo paskirtį. O kas jeigu jis pradėtų blaškytis kaip jūs blaškotės. Argi mažučiai vaikai savo trumputėmis kojytėmis sugebėtų jį pavyti, at sugebėtų džiaugtis? Žinoma nesugebėtų, nes visas dėmesys būtų sutelktas į tai kaip jį pavyti.
Būtumėte kantresni jūsų Viešpats jums duotų viską ko jūs trokštate nieko nereikalaudamas iš jūsų išskyrus tikėjimą. Sunku jus suprasti, bėgate nuo TO, kas nereikalauja nieko, ir bėgate pas tą, kuris paima iš jūsų viską ir dar skiria menkutę užduotėlę, laikyti lyną. Sunku... 
Lorencas išsišiepė, o po akimirkos pradėjo kikenti.
Kas tau neduota suprasti nesigilink, geriau pasakyk ar nieko netrūksta, kikendamas, kiek pasišaipydamas iš senolio pasakė Lorencas.
Senolis pasikasė žilstelėjusius, saulės spinduliuose skęstančius aukso gijas primenančius plaukus ir pasakė:
įdėta viskas, suskaičiuota viskas, o kodėl klausi gal ką nuslėpei?
Kas nepastebėta, galėtų būti nuslėpta, jeigu būčiau norėjęs, pasakė Lorencas jau kiek aprimęs. Jis dabar ryžosi įgyvendinti savo sumanymą ir žengtelėjęs kelis žingsnius arčiau gurbo. Viena ranka paleidęs lyną jis įsikibo į gurbo bortą, po to sekė ir antra.
Šiame lagamine yra slaptas kišenėlis sudarantis susitarimo bendrą masę, bet tuo pačiu esantis visai atskirai ir apie jį žino tik tikrasis savininkas. Leisk aš tau parodysiu. Buvai man toks geras pasakei tiek pamokančių žodžių, kurių aš tiesa pasakius iš pradžių nesupratau net šaipytis iš jų bandžiau, tačiau dabar tavo pamokančių žodžių esmė palytėjo mane. Todėl norėčiau ir aš tau atsilyginti geru.
Džiugu Lorencai, labai džiugu tarė senolis. Kad šio stebuklo įtakojamas virsti sąžiningu žmogumi. Buvau tokių keletą` sutikęs, tačiau labai seniai, todėl ir esu toks senas. Bet po tavo žodžių aš atjaunėsiu mat tokie žodžiai, o svarbiausia ketinimai mane jaunina.
Malonu pasitarnauti, pasakė šyptelėjęs Lorencas.
Senolis pasilenkė nuo gurbo dugno pakėlė diplomatą ir su pasigėrėjimu nuoširdžiausiu šypsniu veide ir iš tikrųjų tarsi atjaunėjęs išsitiesė. Išsitiesęs padėjo diplomatą ant gurbo krašto šalia Lorenco rankų ir tarė:
Įdomu sužinoti kurgi tas slaptas kišenėlis kuris sudaro bendrą susitarimo masę, bet tuo pačiu esą atskirai, mat jis paslėptas ir apie jį žino tik tikrasis savininkas.
Štai jis, tarė Lorencas ir sušnairavęs akimis, godžiai, lyg alkana katė čiupo pelę, taip jis čiupo diplomatą ir staigiai atšoko nuo gurbo.
Aha suklykė jis apsikabindamas abiems rankomis diplomatą, priglausdamas jį prie krūtinės. Nagi išlipk, nagi pagauk. Ko tyli, negali? Žinau, kad negali pats minėjai, oi aš tuo pasinaudojau. Krisiu žemyn tai nors turėsiu viską nebūsiu niekas kuo tu atmenu mane gąsdinai.
Skrisk, skirsk, senas kvailį, nepavyko tau manęs pergudrauti. Labai malonu žiūrėti į tavo susiraukšlėjusį veidą, tokį seną daug senesnį nei prieš, klykė jis nesavu balsu ir su pasimėgavimu pradėjo kikenti, po to ir kvatoti.
Aš tau dar ir padėsiu, pridūrė jis metęs į šalį diplomatą, atsigulė ant platformos, kad senolis jo nepačiuptų ir nenusitemptų su savimi. Iš visų jėgų pradėjo stumti gurbą nuo platformos.
Labai liūdna dėl tavęs Lorencai, pasakė senolis ašarodamas. Ašaros riedėjo jo raukšlėtu veidu, ašaros kylančios iš plyštančios iš skausmo širdies. Jis atrodė labai prislėgtas ir tarsi išlydintis sūnų į ten iš kur jo sūnus niekada negrįš į gimtus namus. Suteik jums žemiečiams nors menkutę galimybę ir jums nebesvarbu ar iš gėrio, ar iš blogio ji gimusi. Ir jums nebesvarbu ar į gėrį ar į blogį ji virsianti. Jūs būtinai ja pasinaudosite. Nesuprasite dėl ko, bet būtinai pasinaudosite. Mat jūs nors ir esate išgelbėti, tačiau jums to maža. Todėl ieškote, todėl naudojatės tuo kas jus veda ar į amžiną žydėjimą, ar į amžiną pražūtį. Bet visa tai jūs ir tu suprasite tik žymiai vėliau, kada jau bus vėlu, kada smuikai grieš, o jūs jau negirdėsite, kada trimitai gaus bet ne jūs juos pūsite. Daug vėliau suprasite, tuomet kada krisite ten iš kur jau negrįžtama, tai pasakęs jis truktelėjo už svirties. Karšta ugnis sušniokštė ir oro balionas su jame sėdinčiu ir vis dar raudančiu senoliu pradėjo tolti. Mažėjo, mažėjo kol visa išnyko saulės ir baltų debesų sienoje.
Skrisk, skirsk ir negrįžk senas ištižėli, sušuko Lorencas didžiuodamasis savimi ir savo poelgiu. Kiek pastovėjęs jis krito aukštielnykas ir plačiai išsiviepė matomai dar kartelį prisiminęs, jog žemietis apmulkino nežinia iš kur atkeliavusį ir nežinia kur iškeliavusį senolį. Senolio žodžiai jo niekaip nepaveikė ir jis juos jau gulėdamas buvo pamiršęs.
Tik jis nenumatė vieno dalyko, jog vieną dieną smalsumas, nepastovumas... pakiš jam koją ir teks kristi iš labai aukštai...

2008. 08. 04. ROBERTAS K
2010-12-06 10:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą