Rašyk
Eilės (72236)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Prie posūkio į kairę mes sustojome, nes pakelėj žydinčios žibutės prašyte prašėsi nuskinamos ir pamirkdinamos į vazą ant naktinio stalelio. Nulipusi nuo dviračio apsižvalgiau ir pajutau kaip per pėdas man smelkiasi rūkas. Jis pakilo kiek aukščiau antakių ir sustingo, leisdamas saulei šildyti viršugalvį, tačiau stipriai aptemdydamas akis. Tai buvo kelionės pradžia.
Tą gražų pasaulį, pasipuošusį lauko gėlėmis, nustelbė pilkas vandens lašelių ir purvo mišinys. Pajutau kaip kelios kruopelės nusėdo man ant blakstienų ir šios pasidengė plonyčiais voratikliais. Buvo taip sunku pamatyti tai, kas buvo iš tikrųjų.
Ištiesusi rankas į priekį, tartum bandyčiau kažką apčiuopti, lėtais žingsneliais ėjau pirmyn. Pakeliui nieko nesutikau, nieko negalėjau paliesti, tačiau jaučiausi saugesnė eidama atvirais delnais pirmyn – „O jeigu. “–kirbėjo mintis. Nuleidau žvilgsnį žemyn, tačiau nemačiau netgi savo pėdų, kurias keletą kartų įmurkdinau į klampias balutes.
Ta baimė užšaldė man širdį. Jutau kaip šaltas kraujas plūsta į arterijas ir pasileidžia po visą mano kūną. Nugarą keliskart nudiegė skausmas, o smilkiniuos jaučiau ritmingą tvinksėjimą. Aplinkui buvo tamsi migla, per kurią nieko negalėjau matyti, tačiau kaip įmanydama stengiaus žiūrėti plačiai atmerktom akim. Kiekvieną šešėlį supratau kaip daiktą, tačiau, bandydama jį priliesti bent piršto galiuku, tuoj pat išsklaidydavau ir tamsi dėmė pasislinkdavo toliau.
Mūsų buvo daug, net negaliu suskaičiuoti. Ir visi mes norėjom žibuoklių, pamerktų savuose kambariuose. O dabar ta ausis plėšianti tyla... Rodos, girdėjau tik į mano kaktą besidaužančius lašelius. O gal tai prakaitas nuo jaudulio kapsėjo žemyn ir skambiai dužo ant žemės?
Jutau, kad einu akmenimis, po to lyg smėlį barsčiau po savim... niekada taip ir nepriėjau tiesaus kelio: kalnai, kalneliai, duobės ir skardžiai. Ir vis paskui juos ta nežinomybė ir tamsa.
Tada nuleidau rankas, jau maniau nebegalinti nieko daugiau padaryti. Parklupau ir paliečiau rankomis žemę. Ji buvo tokia pat šalta kaip ir mano skruostai užpildyti ledine gyvybe. Ėmė lyti. Nenumaldomai krito stambūs lietaus lašai, išsklaidydami sunkią rūko pilkumą. Toli nenuėjau – ta pati kryžkelė ir tos pačios žibuoklės. Deja, jau užlietos balta sniego puta. Ir mano dviratis pakelėje su dar besisukančiais ratais... Ir viskas. Daugiau nieko aplinkui nebuvo.
Ištiesiau į priekį rankas ir užmerkiau akis. Buvo geriau tamsoje – bent tikėjau, kad turiu, ko ieškoti.
2010-12-05 10:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-09 11:23
Dvasių Vedlė
Siurrealistinis toks, bet man neitin patrauklus. Pabaiga visai nepatiko, atrodo, kad klaidžiojimas tame rūke buvo beprasmis. Juk reiktų džiaugtis kad ištrūkom iš tamsos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-05 10:45
Šnekorius
O aš ir vėlei pastabas ten parašiau. galima kai ką pataisyti, betvisumoje kūrinysgeras. vertinu keturiais balais
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą