Išeinu iš namų

Susirišu plaukus į kuodą ir perrišu juodu kaspinu, kojas įspiriu į kailinius batus, užsivelku pilką paltą ir užtrenkiu namų duris. Į tokius namus jau nebegrįšiu. Aplinkui baltas sniegas ir ties takeliu išmintos pėdos. Aš po savęs nepalieku kelių, nulipu laiptais žemyn ir apsidairau. Šiame fone aš pastebima, tačiau horizonte leidžiasi saulė ir artėja tamsa, suvalganti mane...
      Apėjau savo sodą, kuriame kas vakarą gulėdavau ant žolytės ir valgydavau dar pusžalius obuoliukus. Mėgau juos. Žalius, raudonus, geltonus... kietus ir šiek tiek suminkštėjusius. Kriaušes, kaip bebūtų keista, valgydavau tik jų sezono pradžioje – dar nesubrendusias ir sunkiai įkandamas. Taip man buvo skaniau. Žvilgtelėjau į slyvą, nuo kurios numušinėdavau jaunas uogeles, mat esančios ant žemės būdavo sukirmiję.
      Apsukau kelis ratus, kaskart išvysdama kažką nauja, vis prisimindama kokį menkniekį, kuris dabar atrodė svarbus. Čia aš parkritau ir ilgai verkiau dėl nubrozdintų kelių, o čia laukdavau sugrįžtančios mamos ar tėčio... takeliu per gyvatvorę eidavau pas senelius. Vis prisimenu kaip jie perdien dirbdavo lauke. Pamenu, kai bėgdavome kartu skinti aviečių ar vyšnių. Tada tai atrodė toks sunkus darbas, o dabar vaismedžiai iškirsti...
      Tuo pačiu takeliu aš sugrįždavau. Ilgai sėdėdavau sūpuoklėse ir besispirdama kojomis sukiodavaus, linguodavau, kol pamatydavau kitus senelius plušančius lauke. Pribėgdavau ir sutrukdydavau jų darbus – karšta arbata su minkštučiais meduoliais. Mūsų pasisėdėjimai trukdavo vos keliolika minučių, tačiau niekada to nepamiršiu.
      O kaip mama kepdavo pusryčiams blynus... dar tada, kai buvau maža ir nesirūpinau savo kūno linijomis. Visi susėsdavome ir valgydavome pasigardžiuodami su braškių arba aviečių uogiene. Pastaroji man lig šiol yra viena iš skaniausių.
      Toliau eiti nebegaliu. Vėl sustoju ten, kur nusileidau išėjus iš namų. Aplinkui nematau savo pėdų, nejaučiu vėjo, kuris kitiem nuraudina skruostus ir nosis. Nudelbiu akis žemyn ir stiklinio ledo atspindyje pamatau savo atvaizdą. Perbalęs veidas, o akys kampučiuose papilkėję. Ties skruostikauliu tamsi dėmė, o lūpas puošia mėlis. O kur dingo tas nerūpestingo juoko aidas? O aš visai ne ta, kuri buvau vakar.?
      Išeinu iš namų. Ir daugiau į tokius namus nebegrįšiu.