Žmonės įsimyli. Kam? Kad būtu laimingi? Ne... Atsiprašau visų kurie meile tiki... Deja man nebėra noro ja tikėti. Kad meilė trunka tik tris metus įsitikinau 100% tiek daug meilės ir pasitikėjimo tuo žmogumi ir staiga viskas išnyksta. Žinau, kad šis žmogus supras jog kalbu būtent apie jį.
Sunku kalbėti, norisi verkti ir rėkti, sakyti jog tai tavo kaltė, bet ne aš žinau jog mes abu esam kati dėl mano noro žiūrėti į viską lyg į pasaką. Saldi pradžia, spalvotos mintys, šaltos žiemos sukelia tuos pasakiškus jausmus, krentančios snaigės, suledijusios rankos ir varvančios nosys rodos nieko mieliau nebūną, net nebaisu sėdėti tamsiame miške ant suolelio kai tu esi šalia. Gauta tavo SMS žinutė kurią parašei būdamas šalia mano namų, užeini, pasijuoki ir netyčia parodai tas naujas baltas kojines kurių aš vis dėl to pasiilgau, jog jos buvo mano apyrankė. Dieve, kaip kvaila!!! Beprotiškai bijau jog tu suprasi, kad ši istorija tau. Krečia šaltis, per nugarą laksto šiurpuliukai, jaučiu tą jaudulį kurį jaučiau kai susitikau su tavimi pirmą kartą.
Į šią istorija nesinori sutalpinti tų visų įvykių, bet kad kiti suprastu turiu papasakoti truputėli daugiau negu būtu galima.
Tu man sakei jog aš faina ir pan. o aš vis tau bandydavau įrodyti jog aš negraži, bet ne.. Nepasiduodi! Aš puikai supratau jog meilė tau yra ligūsta, taip negalima, bet tau atsispirti būdavo labai sunku.
Prisimink tą vakarą kai aš, tu, jis ir ji ėjome per sniegą prie „Urbo kalno“ ir kai aš buvau beprotiškai pikta ant tavęs, žinok ne.. aš buvau pikta ant savęs, tiesiog pykausi su savimi, bandžiau savo širdžiai įrodyti jog tavęs nemyliu, buvo taip sunki ir viso to vakaro pasekmės buvo ir ne kokios. Nesupranti? Pameni tas nuotraukas kurias asmeniškai paskyrei man? Kiekvieną vakarą aš į jas pasižiūrėdavau ir galvodavau kaip žiauru širdis myli o smegenys nekenčia. Šią vasarą tu pavydėjai ir net gali nesakyti. Kad ne juk aš mačiau, kai būdavau šalia tavo draugo tu mane atstumdavai. Man tai taip patiko, tai buvo lyg saldus kerštas tau. Kai sugalvojau tavęs atsiprašyti buvo jau truputi per vėlu, tu vėl buvai su ja.. Kokia kvaila mintis karšyti žmogui kurį myli...
Taigi ko aš noriu? Aš noriu su tavimi susitikti, atsiprašyti, pakalbėti. Dar noriu tų baltų kojinių, kad kartas nuo karto prisiminčiau tą beprotiška meilę tau it pažvelgčiau į ją kitaip, tikroviškai...
Nors žinai nenoriu su tavimi susitikti, tuo labiau atsiprašyti. Pagaliau man pavyko savo širdžiai įrodyti, kad tavęs nemyliu. Ir gal tu teisus, aš apsilankysiu pas psichiatrą, nežinia gal neapykanta tau, tai liga. Dar dėl kojinių. Jų ir nereikia, nesinori jų sunaikinti. Žinai o aš tavęs tikrai nekenčiu.
Beje tu išskirtinis, kuo? Žinok ne kiekvienas asilas šitaip elgias.