Namai

Nuo sielvarto pajuodusios akys
žvelgia į tplį,
paskęsdamos horizonte.

Nuovargio nualintos rankos
nebepajegia
kojom nutiesti kelio.

Gleivėtos seilės,
lyg vyno kamštis,
užkimšo gerklę
neleisdamas orui prasiskverbti.

Lūpomis
sruvenantis kraujas
skleidžia vilties kvapą.

Tačiau,
prie kaklo pririštas akmuo,
naikiną ją.

Su lyg kiekvienu žingsniu
ausyse suskamba,
nuodais permirkęs,
bažnyčios varpas.

Jis skaičiuoja mano žingsnius,
pėdsakus,
vedančius link mirusių namų.

Kuriuose laukia tik
šalčiu alsuojantis židinys,
bei vienintelė,
nuo ašarų drėgmės
permirkusi lova.