Malda

Jo akyse aš matydavau tik nežinią ir begalybę. Ne tą, kuri pasipuošusi žėrinčiais karnavalo drabužiais šelmiškai šypsosi ir žaidžia, šokinėja ant aštrių briaunų tarp dar didesnių bedugnių. Ne tą, nuo kurios mažų pėdučių atsiskyrę kraujo lašeliai švelniai skambėdami krenta žemyn ir panyra į vandenis.
To vyro žvilgsnis buvo tuščias ir slegiantis. Išprotėjęs nuo išprotėjimo. Ir būdavo taip sunku kęsti artumą. Norėdavosi pamatyti tikrąją beprasmybę -  žavią ir plevenančią. Bet jos nebuvo. Aš grįždavau ir vėl išeidavau. Dar kartą atidarant duris į save, jos perverdavo, padalindavo mane į dvi dideles dalis ir daug mažų gabalėlių. Įžengusi rasdavau jo kūną -  gražų ir stiprų, su pelijančia siela.
Kartais galvodavau, kad tas žmogus, žiūrintis keistomis tamsiomis akimis, galėtų numirti. Tada raudočiau pusė gyvenimo ir turėčiau priežastį būti nelaiminga. Galėčiau pati kraustytis iš savęs, o ne laukti, kada jisai nustos blizginti savo juodus lakuotus batus, pedantiškai šukuotis ir šokinėti tarp beprotybės ir išminties laiptelių.
Mes gyvenome dviese. Jisai su mano gyvenimu ir aš be. Tas vyras, miegantis apkabinęs mano liauną liemenį, nesugebėjo egzistuoti net pasiglemžęs tai, kas jam neturėjo priklausyti, bet priklausė. Ir vis dėlto jis buvo gyvesnis už mane. Nes dar laukė ir tikėjosi. Tas vyras, didelėmis pėdomis ir neproporcingai mažomis plaštakomis, kartojo, kad mūsų dviejų per mažai išlikimui. Gal todėl rytais virdavo man šlykščias žolelių arbatas, kurios kaip nuodai tekėdavo gerkle į skrandį, ir lankydavosi pas apsišaukėles raganas, nešdavo mano plaukus, nagus, nuotraukas tikėdamasis, kad išburs, kad išgydys nuo to užkeikimo, kad kažkurį rytą mane supykins ar nualpsiu.
Vieną keistą dieną (tai buvo viena iš tų dienų, kurių visai nesitiki) iš lentynos pasiėmiau mažą spalvotą dėžutę nuo pieštukų. Susidėjau visus dar likusius gyvenimus ir išvažiavau, pasakiusi, kad šįkart grįšiu kitaip. Tą keistą dieną jūra stipriai bangavo, o šaltas vanduo palietęs pėdas vijosi blauzdomis, pasiekė šlaunis, sėdmenis, liemenį, krūtinę, pečius, skruostus ir kaktą. Nuplovė bučinį, kuris kaip prakeiksmas slėgė nuo tada, kai to vyro šaltos ir seilėtos lūpos pirmą kartą mane paženklino. Vanduo persisunkė, sušlapino kiekvieną ląstelę ir grįžo atgal į jūrą. Ir aš tapau per sunki savo kūnui ir savo konstrukcijai.
Žiūrėjau į vandenį. Sūrios bangos toliau skalavo pūsles ant pėdų. Tiek keliauta, kad pamatyčiau save stovinčią vandeny ar druskoje. Tiek kelio dėl miesto, kuris užlietas prieš kokį tūkstantį metų. Mano žmonės po vandeniu. Tėvas ieško lentų karstui, o motina lygina rūbą. Sako, laidotuvėms bus apsirengti. Nėra manęs gyvos, nei mirusios. Viskas po vandeniu. Net akmenys ir tie be manęs.
Klumpu ir vėl stojuosi. Vėjas plėšia drabužius. Aš išsižioju ir atrodo, kad gūsiai patekę į krūtinę suskaldys šonkaulius. Klumpu ir stengiuosi neužsimerkti prieš vėją. Ir meldžiuosi, kad grįžčiau atgal. Kad parsineščiau iš jūros gyvybės. Kad mano įsčios prisipildytų vandens ir vėjo.