Kur stebuklai...

Kur stebuklai tarp yrančių sienų, tarp vijoklių ir vynuogių pinas,
                                    o nakties užkalbėtas mėnulis patvinsta aliuminio daigais tau į širdį


<Nežina ar tai kriauklės atsispindi mėnuly
                                    ar tai jau vanduo tau akyse>


Kur stogai nespalvotomis nuotraukom atgiję skraidina balandžius
                                    per pūgas jie užmiega kad pabustų sužydus mažučiams alyvų žiedams


O langai su vitražų stikliukais pabyra
                                    <tuoj mergaitės bėgs kast paslapčių po ledu tuoj eis kasti uždengti kasti uždengti stikliukais ar tai stebuklai>


Kur iš plytų balti šuliniai tokie be galo maži
                                    kad upeliai po tiltais senamiesčio virsta milžinkapiais

Kur apauga tos pakastos vonios ten pasakų triušiai kadais žaisdavo slėpynes
                                    kai apauga pelynais ramunėm apauga
                                    nežinai ir ką skinti kad grįžtum į kelią iš kur tu ateiti žadi
                                    pinavijas


Atrodo kad niekad žolės akyse nepaskęsta boružės
atrodo kad šerkšnas atjoja pasikinkęs vėjus


Kai krenti į pievas kur žaliuodavo mūsų vaikytėj kur švytėjo pienių beribiai laukai kur švytėjo drugiai gal tai žmonės
                                  kai krenti ten šypsokis sniegas veidą bučiuoja ir klausykis kaip vėjas savoja kad mes užsimiršę pavasarius mylėtume jį


Kai senųjų bažnyčių languos siaučia pūgos kadais čia giedojo vaikai                                   
                                  kai iškrisdavo dantys ir mažos pelytės atbėgdavo iš už pečiaus ir po pagalve rasdavo juos tuos dantis


Kai nutrupa tinkas nuo senųjų bažnyčių vartelių o zylė pasitaisius geltonus pilvus nusišypso