***

Ar kada eidamas rudenį gatve atkreipei dėmesį  į krentančius medžių lapus ir sustojai, bent akimirkai, kad tą vaizdą užfiksuotum atmintyje?

Ar kada būdamas mylimojo glėbyje pagalvojai, kad tai paskutinė akimirka, kai gali džiaugtis savo artimiausiu žmogumi?

Ar kada besijuokdamas draugų būryje stengeisi įsiminti tas akimirkas, draugų laimingus veidus?

Jei tu to niekada nedarei, kokius atsiminimus nusineši į pomirtinį gyvenimą? Kokiomis akimirkomis dalinsiesi su kitomis sielomis?

Negi manai, kad užtenka atsiminti faktą, kad turėjai mylimą žmogų, bet neatsiminti, ką jausdavai būdama jo glėbyje? Negi manai, kad užtenka atsiminti, jog turėjai daug draugų, bet neprisiminti kokie jie būdavo įvairiausiomis akimirkomis?

Pagalvok dažniau apie tai, jog viskas laikina. Tai neturi tau kelti baimės, tai privalo suteikti paspirtį tavo gyvenimui, kad imtum mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka. Nustok dejuoti, apsidairyk, šis pasaulis sukurtas dėl tavęs, tik tu turi išmokti juo džiaugtis, net tada, kai skauda.

„Nebijok, kad gyvenimas gali baigtis, bijok, kad jis gali neprasidėti. „ Greisė Hansen