Girgžda senos
miško lingės.
Nuo šakų
ne vanduo -
medžių kraujas laša
ir ne vieną
skausmo ašarą
nubraukęs -
išeinu iš tėvų namų,
kaip vagis -
į miškus
išslinkęs.
Ir žvalgaus,
dairaus -
po miškus, laukus,
kaip į medį
įvytas žvėriūkštis.
Buvęs - vyrų, moterų -
suvedžiotojas,
meškeriotojas,
medžiotojas,
nekaltų akių
dirgintojas,
ant girgždančių parketų -
šokantis,
niekus svaiščiojantis,
aikščiojantis.
O dabar - iš tolo,
gerai matos - rodos -
ant laurų užmigsiu -
po nudžiūvusiais,
jaunystės medžiais,
gal ir numirsiu,
po savaitės,
bet manęs, dar laukia -
naktys, dienos -
žiemos valandos -
niūrios ir šaltos.
O netikėtai
į namus atėjusios -
laukų, miškų -
telegramos -
į kurias
atsakyti būtina,
atkreipti dėmesį reikia...
Bet - nubundu,
sukalbėjęs poterius -
už visus - tėvų, senelių
priekaištus.
Galop - užmiegu,
vartaus,
neužmiegu,
snaudžiu,
kaip geras -
gerų tėvų vaikas -
ant seno prieklėčio
susirietęs,
šviežios duonos
atsiriekęs.