Iš žemės trykšta šaltiniais
Iš krano bėga čiurkšle
Bet kur dingo mano kūne?
Gal akys užsiūtos nertiniais?
Užstrigusios arterijoj,
Amžino dirgiklio nukankintos
Pasiliko pačioj kiauriausioj ertmėje-
Tuščiausio kūno viduje.
Kaip varnas be sparnų,
Kaip žmogus be akių,
Kaip lakštingala be balso stygų,
Be tavęs aš gyvenu.
Tik palikai, dar neatėjęs
Dvidešimt statinių,
Šimtą kibirų,
Penkioliką skardinių
Tuščių akių ertmėj
Ašarų saldžiai karčių.