Rašyk
Eilės (72236)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Visi mes kažko bijome. Vieni kažką prarasti, o kiti rasti kažką naujo ir galinčio sugriauti dabartinį gyvenimą, dabartinę aplinką, prie kurios jie pratę, tą aplinką, kuri jiems yra sava. Pavyzdžiui mano mama, ji bijo atrasti bent kažką naujo. Ji nori visąlaik pragyventi toje aplinkoje kurioje dabar ir gyvena - ji, aš, Tomas ir Emilė. Kai ji gyveno su tėčiu, naujovės jai patiko, bet skyrybos buvo ta naujovė, po kurios mano mama galbūt suprato, kad geriau niekas nebūtų pasikeitę, kad geriau viskas būtų kaip seniau, kad ši naujovė atnešė tik skausmą. Ir nevien jai, bet ir jos mylimiems žmonėms. Po tėvų skyrybų kiekvieną dieną galvojau, kaip viskas būtų buvę, jeigu jie nebūtų išsiskyrę. Gal Niujorkas būtų sugadinęs mano gyvenimą. Juk Niujorke tiek daug pagundų. O gal pasiekčiau daug daugiau, negu galiu pasiekti čia kur gyvenu. Juk Niujorkas neveltui vadinamas galimybių miestu. Kiekvieną dieną galvodama apie Niujorką suprantu, kad pasiilgau gyvenimo ten, pasiilgau tos naktinės šviesos kurią teikdavo triukšmingos naktinio miesto gatvės, pasiilgau žmonių, kurie ten gyvena, juk jie visi tokie skirtingi ir unikalūs. Iki Kalėdų buvo likusios dvi savaitės, labai laukiau jų, kad galėčiau nuvažiuot pas tėtį ir aplankyti nepakartojamą Niujorką, bei ten gyvenančias drauges. Dvi laukimo pilnos savaitės praėjo labai greitai, ir štai aš jau oro uoste laukiu lėktuvo į Ameriką. Mama su Emile atvyko manęs išlydėti. Norėjau, kad Emilė važiuotu su manimi, bet mama pasakė, kad negali išlaidauti, juolab kad priešais nosį Kalėdos, kurios apsieis nepigiai, taigi stipriai jas apkabinau ir išgirdusi savo lėktuvo numerį nulėkiau. Ištryško ašaros. Taip norėjosi bent vienas Kalėdas praleisti ir su mama, ir su tėčiu, bet dėja, teko rinktis su kuo iš jų norisi jas praleisti labiau. Įsėdau į lėktuvą ir jis pakilo. Jaučiau didelį jaudulį ir laimę, kad pagaliau pamatysiu tėtį. Visą skrydį į Niujorką miegojau, kai nusileidome į Niujorką, stiuardesė mane pažadino. Išlipau iš lėktuvo ir įkvėpiau Niujorko kvapo. Jis man buvo panašus į spurgų ir kavos, laimės ir liūdėsio, meilės ir neapykantos, moterų ir vyrų, tabako ir alkoholio kvapų mišinį. Niujorkas kvepėjo GYVENIMU, kuriuo niekada nekvepia tas Anglijos miestelis kuriame gyvenu. Ėjau atsiimti bagažo, bet tėtis tai padariau greičiau, ir man nuėjus į bagažo atsiėmimo patalpą jis jau stovėjo ten su mano lagaminais.
- TĖTI!! - šaukdama pribėgau prie jo ir apkabinau jį stipriai stipriai, kaip tik galėjo mano nuo jaudulio nutirpusios rankos. Nesinorėjo jo paleisti.
- Dukrele, tuoj uždusinsi mane, - nusijuokdamas pasakė tėtis. Supratau tai kaip užuomina, kad galiu jį paleisti, - kaip skrydis? - su nuoširdžia šypsena paklausė jis.
- Viskas puiku. Lėktuve miegojau, tad skrydis neprailgo. Labai laukiau, kol pagaliau pamatysiu tave, tėti. Jau buvau pamiršusi kaip nuoširdžiai tu šypsaisi.
- Mieloji, tu neįsivaizduoji kaip mes laukėme kol galėsime tave pamatyti.
- Mes? - nesupratusi paklausiau.
Jis nukreipė žvilgsnį tiesiai. Ten stovėjo aukšta, graži moteris ir mano mylimas senas šuo Toris.
- Tėti, ji juk ne tavo nauja mergina?
- Ne.
Atsidūsau.
- Ji mano sužadėtine, - sušnabždėjo tėtis.
Pavaidinau to neišgirdusi, nes nenorėjau sugadinti šitos susitikimo minutės. Nusprendžiau, kad apie viską bus geriau pasikalbėti vėliau. Apkabinau savo mylimiausiąjį auksinį retriverį Torį, kurio jau du metus nemačiau ir tada atsistojau laukdama kol tėtis supažindins mane su savo drauge.
- Džesika, brangioji, čia Keitlin, mano sužadėtinė. - nedrąsiai, su jaudulio gaidelę tėtis pristatė savo būsimą žmoną.
- Sveika, mieloji. Labai norėjau su tavimi susipažinti. Džonas tiek daug apie tave pasakojo. - maloniai pasisveikino Keitlin.
- Sveika, Keitlin. - šyptelėjusi atsakiau ir toliau nekreipiau į ją dėmėsio.
- Tėti, gyveni vis dar ten pat?
- Ne. Mūsų sename bute dabar gyvena Keitlin sesuo su sūnumi, o mes nusipirkome namą, kadangi planuojame kurti šeimą. O vaikams bute nebūtų patogu.
- Vaikams? - buvau kiek šokiruota.
- Taip. - pasitikinčiu savimi tonu išrėžė Keitlin. - Mes su Džonu kartu jau pusantrų metų, taigi planuoti šeimyninį gyvenimą jau pats laikas, ar ne, brangusis?
- Taip, žinoma, - kiek pasimetęs patvirtino tėtis.
Taigi važiavome į naujus namus. Pakeliui tėtis klausinėjo manęs visko, kas jam buvo įdomu, visko, kas nutiko per tuos dvejus metus, kai nebuvome susitikę. Galiausiai jo klausimai pasibaigė, kai privažiavome naująjį jo būstą. Namas buvo didelis ir įspūdingas, bei atrodė labai brangus, taigi kai paklausiau apie jo kainą ir išgirdusi atsakymą buvau galutinai šokiruota.
- DU MILIJONAI? Iš kur pas tave tokie pinigai? Du metus atgal, tu verkšlenai dėl pinigų trūkumo.
- Na, mano kontora suklestėjo, ir Keitlin dėka, dabar galiu leisti sau prabangą.
- Jėga, - tik tiek sugebėjau atsakyti iš nuostabos ir pasididžiavimo, kad turiu tokį tėtį.
2010-11-27 15:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-30 14:11
Piligrimė
geriau viskas būtų kaip seniau/ ar taip?

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą