Katės musės istorijos (9. Medžioklėje)

Baigėsi vaikystės dienos.
Nusibodo Musei kiemas,
Traukia pieva ir giria.
Kas uždraus nueit į ją?

Miau, dar truputį baugoka!
Bet jau nuo tvoros nušoko
Ir patraukė takeliu
Už Senelio avilių.

Pušys ošia ramią dainą,
Na, o Musė oriai eina.
Tegu gėrisi visi:
Štai kokia esu drąsi!

Uodegą aukštyn iškėlus
Jau žygiuoja pro pasėlius.
Dar syk nužvelgė namus.
Šmurkšt rugiuos. Kas bus, tas bus!

Pakeliui – pelės urvelis
Miau, o ką ten veikia pelės?
Sumedžioti jas žadu.
Tai bus Mikei dovanų!

Tuoj pelytė mažutytė
Prikais kailį, kaip matyti.
Miau, tupėt labai gražu.
Laikas eina pamažu.

Miau, praalkau jau gerokai,
Dar palauksiu. Kas čia tokio?
Musė sako pati sau,
Ir patvirtina – miau, miau.

Saulė leidžias už beržyno,
Rausvai dangų padabino,
Jau girdėti kaip kažkas
Garsiai šaukia – kac, kac, kac!

Dar truputį patupėsiu,
Miau, namo pareit suspėsiu.
Nors ir visiškai tamsu
Miau, visai man nebaisu.

Kas gi tai? Sukluso Musė,
Kai staiga nuo miško pusės
Nuaidėjo ū–huhuu,
U–huhuu–huhuu–huhuu.

Pagaugai per kūną eina
Uodegą ištiesus rainą
Musė dumia į namus.
Miau, kas bus dabar? Kas bus?

Musė skuodžia kiek tik gali,
Bet neranda niekaip kelio,
Nei vartelių, nei tvoros,
Nei senos obels prie jos.

U– hu–huu ir vėl girdėti.
Tyliai atsklendžia iš lėto
Iš tiesų kažkas baisaus.
Ims mane čia ir pagaus!

Miau, miau, miau. Ką man daryti?
Prieš akis tik laukas plyti.
Miau, baugu, baisu, klaiku!
Kam ėjau aš iš namų?

Jau baisūnas skersai tako.
Musė pasišiaušus sako:
Pasitrauk, nes bus blogai!
Tu manęs dar nežinai!

Miau, gyva nepasiduosiu!
Letenėlėm užsimosiu
Ir išleisiu nagučius.
Pamatysi, kaip tau klius!

Kai geriau įsižiūrėjo,
Baimės akys padidėjo:
Katinas, bet su snapu,
Plunksnos dygsta iš ausų,

Ant galvos, iš visų pusių.
Klausia Musė – kas toks tu būsi?
Ar ne skraidanti katė?
Miau, gal mano giminė?

Tai norėtum? Aš–  apuokas
Skersadryžis, genešiuotas.
Mano pieva! Lauk iš čia.
Sudraskysiu aš tave!

Jau  plunksnuotą kelia koją
Ir riestais nagais mojuoja.
Kauliniu tuoj kirs snapu.
Na, o Musė? Vienas du

Purkštelėjus drykt ant sprando
Ir parverst apuoką bando.
Taip ir ėjo jie imčių,
Kol pavargo, be kalbų. 

O paskui nusigalavę
Vienas kitam žodį davė:
Nebebus daugiau karų
Ir abu peliaus kartu.