Rašyk
Eilės (72236)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Atsargiai atidarau kambario duris ir lėtai artinuosi prie narvelio. Mano paukštelis nepatikliai mane stebi. Neinu pernelyg arti, nenoriu gąsdinti. Šnabždu jam, kokios gražios jo plunksnos, kaip dailiai blizga akys. O paukštelis tik žiūri ir kraipo savo nedidelę galvą.
Kodėl jis niekada nečiulba? Kartą atsinešiau į kambarį gitarą, norėjau padrąsinti, bet tik įvariau baimės savo paukšteliui. Jis lyg paklaikęs po narvą.
Valandų valandas kalbėdavau su juo, bet atrodo, lyg mano žodžiai būtų skridę pro langą visai neužkliudę paukštelio. Tarsi tarp manęs ir jo būtų kokia siena. Tas užtvaros jausmas mane slėgė, tačiau aš nežinojau, kaip ją nugriauti. Ir siena augo, stiprėjo sulig kiekviena diena.
Dažnai ateidavau į tą kambarį ir stovėdavau prie narvelio. Jausdavau, kaip krūtinėje daužosi širdis, ir svarstydavau, kaip nutiesti taką tarp jos ir mano paukštelio širdies. Savo paukštelį aš mylėjau.

Jis laiko gitarą tarp kojų ir kalba su manimi:
- Dalijame stygą per pusę, turime oktavą. Dalijame dar per pusę ir turime dar vieną. Ir taip iki begalybės, kol pasiekiame ultragarsą.
Jis uždeda smilių visai šalia tiltelio. Tada užgauna visai trumpą stygos dalį.
- Ar girdi ką nors? - paklausia.
- Ne, - atsakau.
- Nes tu ne balandis.
Aš nežinau, ką jam atsakyti.

Kiek galėdama greičiau bėgu koridoriumi, išplėšiu duris ir virste įvirstu į kambarį. Laimei, mano paukštelis tupi narvelyje, tačiau langas atvertas, o ant palangės tupi keletas baltų paukščių. Ir jie visi čiulba, o mano paukštelis - kartu su jais.
Klausausi ir negaliu patikėti. Šitiek metų aš paukštelį kalbinau, jaukinausi, o štai jis gieda su tais baltais paukščiais, kuriuos pirmą kartą mato. Gal jis manęs nesuprato? O gal negirdėjo...
Pažvelgiu paukšteliui į akis ir jose perskaitau jo norą. Prieinu arčiau. Valandėlę sudvejoju. O jei mano paukštelį nušaus koks išdykęs kiemo vaikas? Dar kartą įsiklausau į jo dainą, kurios nesuprantu, tada ryžtingai atverio narvelio duris. Paukštelis išskleidžia sparnus ir kartu su naujaisiais draugais išskrenda pro plačiai atvertą langą. Mano gerklėje užstringa atsisveikinimo ir atsiprašymo žodžiai. Širdį tarsi durklas persmeigia kaltė, kad nesugebėjau nugriauti tos sienos.
- Tai buvo balandžiai, - sušnabždu karčiai šypsodamasi.
Mano skruostais teka sūrios sūrios ašaros. Savo paukštelį aš mylėjau.
2010-11-26 22:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-05 00:37
Dvasių Vedlė
Kažkaip ta gitara su balandžiais man visiškai nesisieja.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-28 10:16
Maža princesė augina avį
Paukštelis.
Gerai, labai gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą