Dryžuotoji II

Atverti Dryžuotoji I

  Kažkas laukė jos ten pat, kur jie pirmąkart susitiko – drėgname urve, anksčiau buvusiame Dryžuotosios kapu. Ji negalėjo matyti Kažko, nemokėjo suprasti emocijų iš veido mimikos, tačiau jautė – svečias įsitempęs, neramus. Tačiau Dryžuotoji nesuvokė – kodėl? Ji girdėjo būtybės žingsnius – skubrų vaikščiojimą iš vieno urvo galo į kitą, užuodė degančios žolės kvapą. Kam jam reikalinga deganti žolė, kilo mintis.
  - Trys metai. Negalėjai paklausyti, ką aš tau sakau, ir susirasti kito kelio? Tris sušiktus metus tempeisi tuo sušiktu keliu, kol parsivilkai atgal? – Kažko nuotaika buvo... na, aštri. Dryžuotoji norėjo atsakyti į pateiktus kaltinimus, tačiau garsų artikuliacijos dovana, kaip ir regėjimas, jai, deja, nebuvo suteikta. Beliko tik laukti, ištiesus raštais papuoštą ataugą, kol lankytojas, kaip jai rodėsi, traukė į save degančios žolės dūmus. – Ar tu žinai, kiek mums... man kainavo šitie trys metai? Kiek pastangų ir lūkesčių buvo sudėta į tave? O tu štai pasirodai tik po trejų metų, beveik viską sužlugdydama!
  Dryžuotoji buvo suglumusi – ji suvokė, dėl ko Kažkas pyksta, tačiau negalėjo suprasti, kam reikia dėl to pykti. Juk galų gale ji sugrįžo, padariusi darbą, kuris jai buvo patikėtas.
  - Darbą, kurį tau patikėjau, įvykdei. Atlygis už jį, viena akis, tau priklauso. Tačiau nederėtų pamiršti... na, sakykime, nepatogumų, kuriuos aš turėjau patirti dėl tavo gaišaties.
  Ką tai reiškia, mąstė D. Aš jam daviau, ko jis prašė; ar jis išpildys tai, ką yra pažadėjęs?
  -Aš tau duodu vieną akį. Tačiau regėjimas... aš net nežinau, kaip tau pasakyti... – stiprus degančios žolės kvapas Dryžuotajai ėmė nepatikti. – Akis savaime nėra regėjimas. Pastarasis atsiras vykdant antrąją sutarto darbo dalį. Manau, tu sutiksi, jog tai yra labai nedidelis mokestis už mano gaišatį.
  D. neliko nieko kito, kaip tik sutikti.

  ***

  Tu sutikai? Pasirašei tokiam nešvariam sandėriui, kaip paskutinė kaimo kvailelė? Negaliu patikėti; gerai, tu – medis netašytas. Bet tokio bukumo??? Žinai, ką man primeni? Tuos idiotus, kurie ištisą dieną sėdi prie kompiuterio. Jie negyvena – valgo, perdžia, žiūri, kol pradeda perštėti akys, bet negyvena. Aš jų nekenčiu ne todėl, kad jie negyvena. Ne. Jie negyvena, bet gyventi gali. Todėl aš negaliu pakęsti jų visų. Jie galėtų nulipti nuo savo minkštų kėdžių, išeiti į lauką ir ištarti – ei, bet juk čia tikras pasaulis! Tačiau ne, jie minta už pašalpas ir nenori nieko pasiekti šiame gyvenime. Giliai savyje jie pripažįsta, kad yra nevykėliai. Tai nėra blogai. Blogai yra tai, kad jie susitaiko su tuo ir nesistengia nieko pakeisti. Traškučiai, alus, limonadas ir redtube – ar tu gali įsivaizduoti apgailėtinesnį gyvenimą?
  Dryžuotoji akivaizdžiai suvokė, kad naujas organas netapo jos langu į pasaulį. Jis tapo urvu į ją pačią, kuriame įsikūrė svetimas. Akis jai virto augliu, mąstančiu, abejojančiu ir skatinančiu veikti kitaip. Klausydamasi, ką turės padaryti, kad nusipelnytų antros akies, D. suprato, kad niekuomet nebebus viena; esybė, kuriai tikriausiai priklausė akis, dabar buvo jos dalimi.

  ***

  Kol jinai stengėsi suvokti, kas vyksta joje, Kažkas nešvaistė laiko veltui; antrasis darbas turėjo būti atliktas greitai:
  - Visos mano avantiūros sėkmė priklauso nuo to, ar sugebėsi laiku atlikti sekančią užduotį. Tavo džiaugsmui galiu pasakyti, kad į jos atlikimą įeina ir tavo regėjimas... gal neaiškiai pasakiau – tam, kad užduotis būtų įvykdyta, tavo akis turės praregėti. Vargšele tu mano, sunku priprasti prie svetimkūnio? Bet juk laikini nepatogumai yra labai maža kaina už galimybę išvysti saulę ir nakties grožį, medžius, žolę ir tuos, kurie tave skaudino. Tiesą sakant, su jais tu susidursi jau neužilgo.
  Žinai, kas yra Raižantis Tamsą? Tiesą sakant, kvailas klausimas... – Dryžuotoji pajuto svečio sutrikimą. Iš tikrųjų neprotingas klausimas; kiekvienas gyvas padaras žino, kas yra šio pasaulio tobuliausia būtybė, tvarkos įkūnytojas. – Pakeliui link tikslo jį sutiksi. O gal... žinai, gali būti, kad būtent jis bus tavo tikslas. Jis duos tau regėjimą arba nurodys, kas galėtų atverti regėjimą. Tuomet tu jau žinosi, ką reikia daryti.

  ***

  Ar tu nesijauti... na, kvailai? Šitas idiotas pats gali priversti tavąją akį matyti, tačiau siunčia tave nežinia kur, nežinia ko. Jei aš galėčiau spręsti už tave, būčiau nuskutus Kažką nespėjus nasrų pražioti! Pažiūrėk dabar į mus – surask tą, kur kažką raižo, maldauk jo, prašyk. O jei neduos? O, žiūrėk! Šitas padugnė pradingo net ate nepasakęs!
  Iš tikrųjų, Kažkas buvo dingęs. Dryžuotoji pasijuto nejaukiai – ji visuomet būdavo viena, pati su savimi. Tačiau dabar kartu su akimi atsiradęs Kitas neleido jai likti vienai.
  Ko tu lauki? Kuo greičiau pasieksime tą mėšlo krūvą, tuo greičiau mes praregėsime.

  ***

  Netikėtumai prasidėjo jau išropojus iš namais tapusio urvo: Dryžuotoji pajuto, kad dingo kažkokia įgimta nuovoka, visuomet pašnibždėdavusi jai, kurion pusėn keliauti. Jautėsi, lyg iš jos būtų atimta – cha, kaip ironiška – vidinė akis.
  Mjooo... atrodo, kad tapai visiška luoše. Ką gi, leisk man pabūti vedliu; galbūt dviese kaip nors rasime raižeklį.

  ***

  Ji (arba jie) šiek tiek užtruko, kol rado Raižantį Tamsą. Kiek tas šiek tiek? Nemažai, tačiau nei Dryžuotajai, nei jos svetimkūniui laiko skaičiavimas pernelyg nerūpėjo. Galiausiai jos buvo čia, po juo. Didžiule juoda spirale, lėtai besisukančia aukštai danguje. D. juto jį lyg šaltinį, skleidusį bangas; kuo arčiau to šaltinio buvo, tuo labiau tilo akyje tūnančios esybės balsas jos sąmonėje. Ji jautėsi laiminga – geriau buvo jausti buvimą būtybės, savo galia užliejančios lyg okeanas, nei girdėti įkyrų zyzimą, aiškinantį, kaip reikėtų elgtis.
  Vienintelė problema buvo ta, kad Dryžuotoji nei įsivaizdavo, nei tuo labiau žinojo, kaip užmegzti kontaktą su padaru, taip toli pažengusiu evoliucijos keliu, kad atstumą tarp jų buvo galima skaičiuoti šviesmečiais. Vienintelis jai kilęs sumanymas – laukti, kol Raižantis Tamsą pats parodys iniciatyvą. O šis tik sukosi danguje, košdamas erdvę ir laužydamas šviesą.
  Kažkuriuo laukimo momentu Dryžuotoji pasijuto keistai – užtilo už kelių šimtų metrų besiporuojantys svirpliai, nebesigirdėjo tyliai vėjyje šlamančių lapų. Smulkūs grūdeliai po jos delnais išnyko, kartu su gebėjimu justi menkiausią temperatūros svyravimą ir šviesą. Staiga ji suvokė, kad jaučiasi, lyg būtų ištrinama iš šio pasaulio, vyniojama į kažkokią keistą paklodę, bukinančią jos jusles. Užplūdo nerimas. D. nervingai krestelėjo galvą ir... ir pajuto, kad priešais ją yra kažkas, neaiškiu būdu išsiskiriantis iš aplinkos. Ji lėtai palenkė galvą vienon pusėn, po to kiton -  daiktas, kurio ji negirdėjo ir neužuodė, kažkokiu būdu judėjo. Neaiškus procesas vyko joje – erdvė virš jos galvos buvo kažkuo skirtinga už erdvę po ja. Ji pajudėjo link judančio objekto – šis niekur nesitraukė. Tačiau jis nedidėjo, o lindo po ja. Jos atauga-ranka užkabino akmenį. D. uždėjo ranką ant jo. Tuomet apstulbo – daiktas po ja buvo pasikeitęs, D. nesuprato, kaip, tačiau jis jau buvo nebe toks. Ji pakėlė ranką ir erdvė bei joje esantys objektai vėl pakito.
  Aš tikriausiai matau, pamanė ji.
  Nauja juslė slopino senąsias, tačiau Dryžuotoji po truputį pradėjo apsiprasti su vadinamąja rega. Vaizdui tapus pakankamai ryškiam, ji apsižvalgė: žolė, medžiai, dangus – ji nežinojo, ar tai gražu. Pažvelgė į savo ranką, pajudino ją. Tai štai kaip aš atrodau, pamanė. Pažvelgė aukštyn, tiesiai virš savęs; juoda kūgio formos spiralė kabojo, tai išsiliedama erdvėje, tai vėl įgaudama ryškius bruožus. D. užplūdo jausmų lavina – ji juto dėkingumą už regėjimą, už pateisintą viltį; nostalgiją savo senajam „Aš“; liūdesį, kad pasaulis, įgavus regą, nė kiek nepasikeitė.
  NUSKRIAUSTAS VAIKE. Balsas užplūdo jos sąmonę lyg cunamio banga. Dryžuotoji jautėsi suparalyžuota. TU NESUPRANTI, KODĖL AŠ ATVĖRIAU TAU AKĮ. KOL KAS DAR NESUPRANTI, KODĖL AKIS TAU BUVO DUOTA. TAČIAU NESIDŽIAUK – REGA GALI TAPTI TAVO PABAIGA. NEPASITIKĖK TUO, KAS DAVĖ TAU AKĮ, IR TUO, KAM JI PRIKLAUSO. DABAR KELIAUK SAULĖS PUSĖN – TEN RASI TUOS, KURIE TAVE SKRIAUDĖ, KARTU IR TĄ, KURIO IEŠKAI ANTRAI AKIAI GAUTI. BE TO, ATSIMINK – JEI GAUSI ANTRĄ AKĮ, JŪS BŪSITE JAU NE DVIESE, BET TRYSE VIENAME. O ŠITO TAU GALI BŪTI PER DAUG. RASK BŪDĄ NUGALĖTI TUOS BALSUS.
  Dryžuotoji kurį laiką nejudėjo – rąstas, numestas vidury lauko. Galiausiai pajuto, jog vėl gali valdyti savo galūnes. Lėtai patraukė, bandydama išmokti naudotis nauja jusle ir stengdamasi atsitokėti nuo patirto šoko. Ne kiekvieną dieną į tave prabyla Dievas.

  ***

  Taigi. Taigi, taigi, taigi. Gali matyti, ir jau bėgi laiminga. Tu visai kaip tie patenkinti šūdžiai, teršiantys sau po kojomis – negalvoji nei apie praeitį, nei apie rytojų. Tau nesvarbu tėvų kapai, o dėl savo būsimo gerbūvio tu nė šiknos nepajudinsi. Visai kaip tie šūdžiai... patenkinti, nemąstantys, mėsainius ryjantys kekšės vaikai. Jiems neįdomu, kad visas geriamas vanduo jau užterštas nitratais, kad greitai oras taps toks purvinas, jog net paukščiai negalės jame skraidyti neuždusdami. Tu gyveni tik dabartimi, kaip ir tas gaidys, atvėręs akį... jis tikriausiai vyras. Tik vyrai gali šitaip neatsakingai žiūrėti į savo veiksmus.
  Bet būk rami, brangioji. Aš su tavimi. Aš parodysiu tau, kaip reikia būti savimi pasitikinčia, pilnaverte asmenybe.
  Dryžuotąją užplūdo baimė – sugrįžusi būtybė jos sąmonėje atrodė kelis... ne, keliolika kartų stipresnė nei prieš įgyjant regą. Ji pajuto, kad dabar padaras, atėjęs kartu su akimi, gali ne tik su ja bendrauti, bet ir šiek tiek valdyti jos kūną. D. jautė, kad jos rankos ir kojos lengvai priešinasi jai – akies dvasia bandė savo naujas galias. Į ką aš papuoliau, pamanė ji.
  Staiga, pirmąkart po labai ilgo laiko, ji pasijuto pavargusi ir norinti miego. Nugriuvo čia pat. Lai tas kažkas daro su mano kūnu ką tik nori, pagalvojo. Man reikia pailsėti.

  ***

  Atsimerkusi ji išvydo kitokią aplinką – viskas atrodė ryškiau, saulė švietė skaisčiau. Saulės diskas dabar buvo už Dryžuotosios, tačiau, net ir neturėdama akių, ji žinojo, kad josios spinduliai skirtingu laiku krinta iš skirtingų pusių. Jautė, kad reikia tiesiog judėti noselių tiesumu pirmyn, o ne pagal saulę.
  Netikėtai greitai jai teko sustoti; tiesiai už krūmų priešais virte virė gyvenimas. Dvigubai už D. mažesni padarai lakstė tai šen, tai ten, užsiimdami savo reikalais.
  Ar matei mano...
  Klausyk, o kur tu ryt...
  O mano špilkeris...
  Bet tu tik pažiūrėk...
  Balsai. Jų balsai – tartis, garsas, intonacija – išdavė, kad čia ta pati padermė, kuri pavertė jos gyvenimą pragaru. Dryžuotoji nesuvokė sąvokų gražus-baisus, tačiau šių padarų veidai, jų išraiška jai kėlė nemalonias emocijas. Jokios būtybės, turinčios panašius bruožus, ji nebegalėtų pamėgti.
  Užgniaužusi kylantį pyktį, ji pradėjo žvalgytis – medis, kyšantis iš krūmų. Kažkur čia turėjo būti daiktas, kurio reikėjo Kažkam. Arba D. teks ką nors padaryti su šia vieta ar jos gyventojais.
  Žiūrėk, kvailele.
  Svetima jėga nukreipė žvilgsnį į narvą, stovintį laukymės viduryje. Jame buvo...
  Tai smegenys! Tu gali patikėti, jie pakrovė mėsos gabalą pūti ant saulės! Na, ar mes tik ne idiotai? Na, bet... nori, išduosiu paslaptį? Aš iš pat pradžių žinojau, ko mes ieškome. Ogi to pūvančio mėsos gabalo, smegenų!
  Dryžuotoji visuomet buvo linkusi pasikliauti nuojauta. O ši kuždėjo, kad daiktas vadinamas smegenimis, gali būti pavojingas – ją niekinę padarai stengėsi neprieiti pernelyg arti narvo, o ir šis tikriausiai ne šiaip sau buvo pastatytas. Jai reikėjo laiko viską apmąstyti, susivokti situacijoje, tačiau antroji esybė buvo nekantri.
  Pripažinkime, tu nesi iš protingųjų. Jeigu šį reikalą palikčiau tau, tu tikrai sugebėtum jį sumauti. Taigi vadovavimą palik man. Hmmm, ką mes turime... na, iš esmės yra du būdai pasiekti smegenis. Pirmasis – tu apsimeti medžiu ir bandai lėtai prisėlinti prie narvo. Vienintelė problema gali būti ta, kad šitie neūžaugos bus ne tokie kvaili, kaip jų snukiai byloja, ir pastebės medį, kuris negali nustovėti vienoje vietoje. Antrasis variantas – iššoki iš krūmų, užbaubi ir leki tiesiai prie narvo. Reikia tikėtis, sugebėtum juos išgąsdinti taip, kad nepultų paskui tave iš karto. Hei, ką darai?
  Dryžuotoji tikrai nebuvo itin protinga, tačiau toks niekinantis tonas žeidė jos jausmus ir skatino duoti atkirtį. Ji nusprendė, kad laikas parodyti, kuri iš dviejų esybių yra padėties valdovė. D. nepasirinko vieno iš dviejų pasiūlytų variantų; ji nutarė naudoti juos abu.
  Nė vienam padarui nematant, ji pradėjo tyliai judėti link narvo. Vienas mažiulis atsisuko; ji sustingo. Neūžauga kurį laiką spoksojo apsiblausiusiu žvilgsniu, tuomet nusisuko ir toliau užsiėmė savo reikalais. Dryžuotoji žengė dar kelis žingsnius.
  - Ei... ar jums šitas medis neatrodo kažkoks keistas?
  - O, kas tai? – mažieji padarai, vienam suklusus, pradėjo spiestis aplink ją. D. stūksojo nejudėdama, vos pramerkusi savo akį. – Na, gal to medžio čia ir nebuvo. Bet juk negalėjo jis išdygti toks per akimirką – reiškiasi, buvo!
  - Kad negalėjo, tai negalėjo. Bet aš jums sakau – neprisimenu, kad prieš valandėlę jis būtų čia buvęs!
  Kol neūžaugos ginčijosi, Dryžuotoji kaupė narsą šuoliui, palaikoma akies būtybės. Ji nebuvo labai vikri ir grakšti, tačiau, reikalui esant, galėjo judėti pakankamai greitai.
  Laukinis stūgsmas mažąją gentį pribloškė labiau, nei ji tikėjosi; arčiausiai stovėję padarai stovėjo išvertę akis, perbalę iš baimės. D. pasiekė narvą trim šuoliais, puolė galingais smūgiais daužyti virbus.
  Nereikia to daryti, kvaile. Tereikia nukelti kabliuką.
  Iš tikrųjų, narvas buvo uždarytas paprasčiausiu kabliuku. Ji lengvai šį numušė ir paėmė smegenis, mąstydama, ar jai užteks laiko pasprukti iki kol atsitokės šlykštieji padarai. Ir pajuto, jog tikriausiai nevertėjo liestis prie to daikto.

  ***

  Bangos vėl užliejo ją. Tačiau Raižančio Tamsą bangos buvo gaivališkos, bet nepavojingos, o šios – silpnesnės, bet labai... aštrios, pamanė D. Šis daiktas tikriausiai ne iš mano pasaulio. Vienintele akimi ji pamatė, kad mažosios būtybės dabar persigandusios bėga tolyn nuo jos, tačiau su tomis, kurios buvo arčiausiai, prasidėjo keisti dalykai – žaizdos savaime vėrėsi ant jų, o perkreiptų snukių išraiška galėjo byloti tik vieną emociją – kančią.
  Sėkmė! TU tai padarei! Niekad nemaniau, kad tau tai gali pavykti!
  Dryžuotoji pajuto, kad jos rankos prieš jos valią stipriau sugniaužią tą daiktą, kurį jai jau norėjosi išmesti. Nerangios kojos (ji buvo įpratusi šliaužioti keturiomis) žingsnis po žingsnio judėjo priekin. Nuo nespėjusių pabėgti padarų pradėjo kilti dūmai, iš atsivėrusių žaizdų ėmė bėgti pūliai. D. pasijuto blogai – nors jie ją niekino ir jos nekentė, ji niekada nenorėjo atimti gyvybės. O dabar, kad ir prieš jos valią, ji tai daro.
  Idiote tu! Jie nemiršta, o jeigu ir miršta, to nusipelnė. Kam tu...

  ***

  Staiga kažkas užčiaupė akies dvasią, lyg išjungtų radiją. Žvilgsnis prieš Dryžuotosios valią nukrypo į smegenis, laikomas rankose.
  Ar tu pastebėjai, kad ji niekuomet nesako „aš“, prabilo kažkas svetimas. Svetimesnis net už būtybę, atėjusią su akimi. Ji visuomet šneka tik apie tave, kokia tu niekam tikusi ir kvaila. Tačiau niekuomet nepasako, kokia ji protinga. Nei kas ji yra iš tikro. Raižantis Tamsą tave perspėjo – susidorok su ja.
  Užuomina buvo suprasta.

  ***

  ... rūpiniesi dėl tų, kurie tave skriaudė ir niekino? Turėtum džiaugtis – dabar jie moka už tai!
  Kas tu? D. pirmąkart pabandė kalbėtis su padaru, kuriuo dalinosi kūnu. Stojo tyla. Ji pabandė dar kartą -  taip susitelkusi, jog net nepastebėjo, kad ištarė šiuos žodžius savo iki galo neišsivysčiusia burna.
  - Ka... tu?
  Kas aš? Na, aš moteris... išsilavinusi, emancipuota moteris... tiesa, mano vyras mane kartais muša, bet toks jau gyvenimas, žinai... reikia su tuo susitaikyti... bet pala, pala, ką aš čia veikiu? Juk dabar turėčiau būti namie, ruošti kiaulienos žlėgtainį...
  Sumišimą josios balse keitė baimė ir isterija. Dryžuotoji juto, kad svetimoji būtybė pirmąkart tapo pažeidžiama.
  Kodėl aš čia... na, aš... jie man sakė, kad turim atnešti šitai... bet kodėl... Aha, teisingai, aš miriau... bet kodėl tada aš čia... pala...
  D. būtų galėjusi prisiekti, kad ne tik mintyse, bet ir ausimis girdi, kaip tolsta tas svetimas padaras, dabar toks pasimetęs ir apgailėtinas. Atrodė, kad žodžiai skamba lyg aidas; o ir pati būtybė nyko kaip rūkas, lyg jos niekada ir nebūtų buvę. Nors akies dvasia jai nepatiko, per laiką praleistą kartu, ji spėjo prisirišti prie šios esybės. Na, šiek tiek, pamanė ji.

  ***

  Dryžuotoji pajuto jo buvimą – daiktas, vadinamas smegenimis, vėl ruošėsi į ją kreiptis.
  Šaunuolė. Pergalės proga pasakysiu tau kai ką naujo – toji, kurią tu privertei palikti, to tikriausiai nežinojo, o gal tiesiog neturėjo kada pasakyti. Ji paliko tau atsisveikinimo dovanėlę.
  Tavyje yra organas, vadinamas gimda arba įsčiomis. Šių įsčių paskirtis – suteikti gyvybę, pratęsti giminę. Tu jas turėjai anksčiau, tačiau nežinojai, o ir naudotis negalėjai. Bet kartu su akimi ir tuo padaru tavyje kažkas pasikeitė; kažkas, kas privertė įsčias funkcionuoti. Žinok – tu gali paleisti į pasaulį padarą, kuris bus tavo vaikas.
  O dabar eik – aš noriu susitikti su tais, kurie mane kvietė. Sutvarkyti reikalus.