Kiekvieną dieną,
Nuo ryto septynių
Iki vakaro šešių.
Vaikšto mano kelyje- rutina.
Septintą ryto
Tu kelies,
Prausies, tik šalto dušo atgaivinta
Apsirengi,
Užsidedi gyvybės kaukę kasdieninę,
Pasislėpusi po sluoksniais aklinais
Atsėdi valandas šešias mokykloj
Vieną valandą išmoksti lygtį
Gaila ja gyvenimo trukmės neapskaičiuosi
Kitą ieškai mituose prasmės
Sudalyvauji žygį Bonaparto
Nesijaudinkit, aš nemaišysiu mūšių su karais
Mūšį dalyvaujame kiekvieną dieną,
O nugyvenam karą.
Dar kelias valandėles po to pieši.
Pieši, kai liepia, o ne kai mūza apsilanko.
Pieši ką liepia, o ne ko mintys gviešias.
O paskui, kartu džiaugies, nes baigėsi vargai,
Kartu liūdi, nes grįžus laukia krūvini darbai.
Dar kelios valandėlės prie TV.
Visi tik pjaunas, drąskos ir nenukraujuoja..
Ir bandai miegoti su siaubu, kad vėl kelsies, vėl eisi, kvėpuosi ir gyvensi,
Rutinos lydima.
Po penkių dienų,
Rutinos lydymų
Laukia dvi.
Dvi dienos atsikvėpt,
Gyventi ir mylėt.
Miegot lyg keturių,
Skaityti iki paryčių.
Klausyt dainų, neribojant valandų.
O po kelių šviesių dienų,
Vėl patenki į magistralę
Išmeta šiurkščiu smūgiu į nesibaigiančią
Besikartojančią spiralę.
Taip vaikštau po pasaulį
Lydima sesers- rutinos
Aš klausiu: ko tu man pavyduliauju?
Tu vis kartu, nepaleidi ir neleidi.
O ji man rėžia
Ašarų pilnu žvilgsniu.
Aš tau pavydžiu, nes tu gali gyvent,
Nes tu gali daryt kitaip ir mest mane,
Vien supratus mano vardą- rutina.
O aš jau neturiu pasirinkimo.
Tik prilipt prie svetimų žmonių
Ir gyvent... gyvent kartu,
Kol supras kas aš esu.