Vikingo šypsnis

padėka Islandijai

Nieko plačiau nebebūna už jūrą,
nieko brangiau už laisvę.
Gimė  Vulkanui kūdikis rudas,
Džiaugsmu nušvito Šiaurės pašvaistė.
Siera dvelkiančiuos krateriuos prausė,
Lavos arimuos migdė,
Vandens platybėse plėšiko naujo
laukė  Troliai  laivais atvykę .
Bet  Atlanto ir Baltijos srovės
tarsi mėnulio peizažuose  suko
lemtį jam - lietuvaitę sutikti,, Gun dain”*, ir nežinojimas liovėsi
Akmens ir velėnų žeminėse. 

Ugninių plaukų kupetoj
vėjai sveikinsis du.

Nakties ir dienos nesibaigiančią tylą
kalnų upelis čiurlenimu raižė 
Kažkoks paukštis per sapną
Perspėjo klykdamas-
kad ir svetimiems čia  - rami pagairė .,, Jei užkopsit ant Ešelio* kalno,
Tarsi tėvui ant kelių,
Ir vardus užrašysit viršūnėje“...
Šypsosi kalnas debesiui
dėl šlovės nusipelnančių, 
kuriuos grūdinti tektų - sužeidžiant,
Luna-lagūnoje* gydyti kerpėmis
Ir akmens išaugintais čiobreliais.

Bet kardai makštyse pasiliks, 
nes rankomis teks apkabinti.   

Virš bazalto uolų ištvermingai
žirgais šuoliuoja,
Ir linksmai be takų,
Per brūzgynus avių bandas  gena.
Tik ragai ant šalmų
nebekelia paniškos baimės
nes vainikas ant jų
Lietuvoj pintas iš lauko ramunių .
Krištolo vandeniu lūpas vilgo
ir geizeriais tolimą kelią       
link žemės šiltųjų gelmių atžymi
gintarinei mergelei,   
kad laisvėj gyventų - abu.