Liūdesys

Liūdesys – tai širdies šauksmas. Ar kas bent isivaizduoja upelį, tekantį vidury laukų? Žinoma...  rodos, tai beveik pats gražiausias vaizdas gamtoje. Bet kodėl, žiūrint į jį akyse kaupiasi ašaros ir širdy pasidaro taip tuščia? Aš jums pasakysiu kodėl... nes jis vienišas plačioje drugelių apsuptoje pievoje. Tyla... tiesiog didelė spengianti tyla.
  Na tai kas, kad aplink drugeliai užsiėmę savo spalvų baletu; na tai kas, kad pievoje svirpliai groja orkestre; na tai kas, kad pievą glosto vėjo rankos... upelis bėga ir bėga vis tolyn... jis nepaliaujamai juda, kartu su kiekviena sekunde, bet liūdesys, kuris susitingo jo akyse vos pažvelgus į apniukusį dangų, neišnyksta niekad. Tuomet tarsi sustoja viskas: laikas, vandens čiurlenimas, šokiai ir muzika aplink.
  Rodos, kartu su gamta – artėjančiu rudeniu ar vėl atgimstančiu pavasariu- kiečiasi ir mintys, upelio vandenys... tačiau iš tiesų nesikeičia niekas... tiesiog, iš vieo būvio yra pereinama į kitą. Iš vienumos – į džiaugsmą, iš ašarų – į laimę, iš meilės – neapykantą. Kiekvienam metų laikui yr atinkamai parenkama kaukė.
  Liūdesys – tai vienišumo, apniukusio daungaus, atėjusio rudens kaukė. Ruduo neatsiejamas nuo dangaus ašarų, nuo ilgų pasisėdėjimų prie čiurlenančio upelio, nuo vienatvės širdyje... kartu su juo ateina ir melancholija, kupina pastovumo, drėgmės ir to nepakenčiamo tylos spengimo ausyse.