Vieną dieną aš būtinai užaugsiu. Ir tai bus tokia vienintelė diena. Keisis apibrėžimai: „Tavo“, „Mano“, „Mūsų“. Ir, kai sulaukusi trisdešimties delsiu miesto kamščiuose, nepagalvosiu apie tą dieną, kai apkabindavau didįjį beržą, baltomis plaštakomis spausdavau jo lygų kamieną. Juk ne man vienai jis rėmė dangų, belapėmis šakomis raižė celiuliozinius debesis.. Džiaugsiuosi, kad neprisiminsiu tų dienų. Esamajame laike vyksta dabartis, nors ateitis bendrauja su praeitimi. Suaugėliams tai juk nerūpi. Anaiptol, kai kurie dalykai nesikeičia: „Mažasis Princas“ niekada nebus mano mylimiausia knyga, niekad nesugebėsiu atsukti laiko atgal į tą akimirką, kai kaleidoskopiškai stengeisi pašerti mano egoizmą savo pakantumo vaisiais... Prisėsdama ant laiptų prie mokyklos, šalia didžiausios kryžkelės apylinkėse jausiu — veria.. Regėsis tolumoj — naujas kelias prasidėjo.. Ne tuščias, bet nykus. Ne nuviliantis, bet matytas. Besiganantys arkliai primins abejingumą, kurį jutau ankščiau, kai pynėm saulėms kasas.. Kai buvome dar nekalti vaikai.. Žolių saldumas sunkins elegantiškai krintančias snaiges ant mano sąžinės likučių. Juk tik norėjau jausti tavo kvėpavimo šilumą šalia. Matyti tavo ežerus bei salsvas vyšnias skruostų duobutėse.. Norėsiu būti vaiku.. Gal kitame kelyje — Tavo, Mano, Mūsų..
Perskaitęs apie beržo apkabinimą iškart pagalvojau apie mūsų estrados žvaigždutes, kurios ne rečiau nei kasantrame savo video klipe apsikabinę beržaitį plėšia dainas.
Jei esi jauna – viskas gerai. Prasigrynins žodžiai, frazės, mintys. Siūlyčiau atsikratyti moteriško sentimentalumo, jei tavo tikslas – rimta literatūra. Arba jį pažaboti. Jei nesupranti, apie ką šneku, siūlau paskaityti Margueritte Duras knygų.
Beje, tai nėra proza. Galbūt lengvas, primityvus minties etiudas, ne daugiau. Nėra fabulos, išbaigtos minties, veiksmo vienovės, etc.
Sutinku, kad matymą turi gan neblogą.Man patiko celiuliuziniai debesys, pavyzdžiui. Patiko kasų pynimas saulėms, salvos vyšnios skruostų duobutėms.
Bet iki gero teksto dar daug trūksta. Pirmiausia trūksta naratyvo. Nes dabar tai nėra proza. Prozai būdinga fabula (įvykių raida). Jei esi abiturientė, turėtum žinoti. Dabar galima vos vos apčiuopti emocinę fabulą, bet ji nėra pakankama ir retas kuris norės taip giliai kišti savo nagus.
Jausminis pagrindas yra gana tvirtas, bet to nepakanka. Bet vien tai, kad esi jausminga mergina – jau didelis pliusas tau rašymo atžvilgiu. Gyvenime gal ir nelabai, bet jei toliau rašysi, turėsi tokį kaip ir aparačiuką viduje, kuris padės išjausti, ką reikia. Bet rašymas iš esmės daugiau siejasi su protu. O gal nesutinki su manim? Galėsim padiskutuoti.
Bet grįžkim prie kūrinio. Man atrodo, kad tikrovės įsikišimai ir sutirštintas filosofiškumas tik gadina tekstą. Jokiu būdu nenoriu, kad rašytum pagal mane, bet kam tą „Mažąjį princą“ minėti? Jau ir taip visi jį mini. Jei visi klauso Justin Bieber, tai ir tau reikia? Manau, kad ne.
Ir pritariu Dvasių Vedlei. Jei jau rašei pasirinkusi tam tikrą požiūrio kampą, kam staiga peršokai kitur? Ir dar taip staiga, kad net supurtė. Noriu pasakyti, kad Juk tik norėjau jausti tavo kvėpavimo šilumą šalia daug ką pagadino tave tekste.
O šiaip... Rašyk toliau, rašyk ilgesnius tekstus, bet netuščiažodžiauk. Aš matau tavyje potencialą. Iš dalies primeni mane prieš kokius tris metus. Rašau 3 su pliusu, vadinasi 4. Bet žinok, kad čia avansas, kurį turi pateisinti.
skaičiau kažkada tetos abiturientišką "atminimų sąsiuvinį". Kas antras patarimas ten buvo glėbesčiuot medžius ir su jais šnekėtis. Brokas.
ta "kvėpavimo šiluma" labai nupigina tekstą, bet šiaip sugalvota čia viskas, manding, neblogai.
Labai gražus mažytis, gana švarus poetiškas tekstas. Turite poetinę nuojautą, galite rašyti. Ieškokite įdomios temos, formos, pasakojimo dovaną jau turite.
Rašyčiau ketvertuką su mažu minusiuku, bet kadangi kažkas prieš mane grubiai iškuolino neįsigilinęs, taisau padėtį, kad išlyginčiau įvertinimą ir avansu rašau 5.