Ąžuolo paunksmėje (7)

Negreitai  Milda susitiko su Aliumi. Jis kaip ir ketino, po Naujų metų išvažiavo ir Milda nematė jo iki pat pavasario. Grįžęs Alius tuoj pat atvažiavo į miestelį ir užsuko į parduotuvę. Milda, pamačiusi jį, vėl skaisčiai nuraudo ir šį kartą Alius tai pastebėjęs nusišypsojo. Kol krautuvėje buvo žmonių, jis nieko nesakė, tik iš tolo linktelėjo galvą, o kai liko vienu du, jis priėjo arčiau ir padavė Mildai ranką.
- Pirmiausia užėjau čia. Jeigu nebūčiau radęs čia, būčiau ėjęs į namus. Dabar jau žinau, kur gyvenat.
- Malonu būtų sulaukti tokio svečio, ypač po tokio ilgo nesimatymo. Ar seniai grįžot? - džiugiai paklausė Milda.
- Gal prieš porą dienų. Ilgai nelaukiau, tuojau atvažiavau į miestelį. Norėjau kaip greičiau jus pamatyti...
- Tikrai? - nuleido žemyn akis Milda, - matau kad ir jūs kaip jūsų pusbrolis Robertas mėgstat pajuokauti. Nebijot, kad galiu patikėti?
- Nė kiek nejuokauju, - rimtai gynėsi Alius, - jeigu to nebūtų, kam tada taip sakyti? Galima ir patylėti... Galima net visai neatvažiuoti... Tokiais dalykais nejuokaujama.
- Jeigu jau tikrai norėjot pamatyti, gal tam yra kokių priežasčių? - nepasidavė Milda.
- Pirmiausia - tiesiog pasiilgau, o antra - yra priežasčių. Norėjau perduoti lauktuves.
- Lauktuves man? - pasimetė Milda, - na ir stebinat jūs mane šiandien.
- Nenustebkit. Tai nebūtinai dėl to, kad turėjot manęs laukti. Būtų per daug drąsu iš mano pusės to tikėtis. Priimkit kaip suvenyrą iš svečios šalies prisiminimui to gražaus kartu praleisto Naujametinio vakaro, kurio aš ir šiandien negaliu pamiršti.
Iš vidinės švarko kišenės Alius išėmė juodą pailgą dėžutę ir padavė  ją Mildai.
- Ačiū, - Milda paėmė dėžutę ir atidarė. Dėžutės dugnas ir dangtelis buvo iškloti tamsiai mėlynu aksomu, o viduje žėrėjo plonutė aukso grandinėlė su raudono rubino pakabuku.
- Labai ačiū, - padėkojo Milda, - kokia laiminga man ši diena: sutikau jus, gavau tokią dovaną... Turiu prisipažint, kad tikrai labai laukiau, - visai ištirpo jos abejingumas. - Kuo ilgiau nemačiau, tuo labiau laukiau... O jau ši diena pranoko visus lūkesčius. Ačiū dar kartą, - padėkojo susijaudinusi Milda.
- Ar patiko? - šypsodamasis dar paklausė Alius, nors ir matė, kaip nuoširdžiai ji džiaugėsi.
- Kam galėtų nepatikti tokia grožybė? Aš tiesiog sužavėta. Džiaugiuosi, kad neužmiršot manęs, tikiuosi, kad dabar dažniau pasimatysime.
- Būtinai, - sutiko Alius linksmai. - Šiuo metu aš laisvas, dažniau atvažiuosiu į miestelį. Pasimatysim čia, aplankysiu namuose. Šventes leisime kartu, iškylausim prie ežero, nepraleisime nė vienos progos, kur galėtume būti drauge.
- Labai gražiai ir viliojančiai skamba. Manau, kad tai bus visai nesuku įgyvendinti, tik reikia šiek tiek paplanuoti, - džiugiai pritarė Milda.
- Taip, tiesa, man vasarą pagausės darbų, bet norint, galima viskam rasti laiko. Kai ateis laikas, tada ir spręsime. Kol kas tai tik svajonės ateičiai, laukiu jų išsipildymo.
Į krautuvę atėjo žmogus, o iš sandėlio grįžo dėdė. Alius paprašė papirosų, o Milda paslėpė dovaną giliau į stalčių. Jie dar apsikeitė keliais nereikšmingais žodžiais ir Alius, pasiėmęs savo pirkinį, nuėjo prie durų. Nuo durų jis dar atsisuko, nusišypsojo Mildai ir išėjo.

***
Pirmadienį į krautuvę užsuko žinomas visame valsčiuje piršlys, bažnyčios maršalka Paurys.  Jis dar buvo pašauktas giedoriumi laidotuvėse, muzikantu vestuvėse, garsėjo kaip žmogus, sėkmingai superšantis  neturinčių ilgesnių pažinčių poras.
Breivės Paurys nemėgo. Tarp bažnytininkų Breivė buvo laikomas bedieviu laisvamaniu, kadangi nelankė bažnyčios ir jai niekada neaukojo.  Apsipirkti Paurys eidavo pas žydelį Maušą. Ten jis galėdavo nusiderėti ir, reikalui esant, kai pritrukdavo pinigų, gauti prekių „bargan“.
Pas Breivę derėtis nebuvo mados, o prašyti „bargan“ - ambicija neleido. Nenori pasirodyti, koks jis nusigyvenęs... Tegu geriau Breivė nežino, kaip kartais būna striuka maršalkai. Juk jis prieš visus vaizduoja solidų ir pasiturintį poną.
Atėjo maršalka pas Breivę ne šiaip sau, o su reikalu.
- Sveiki, - pasisveikino, - kaip laikaisi?
- Pusė bėdos, kaip pačiam sekasi? - klausimu į klausimą atsakė Breivė.
- Vakar nemačiau bažnyčioje, - lyg tarp kitko mestelėjo Paurys, - būtume galėję pasišnekėti po visam dar vakar.
- Pats gi žinai. Sekmadienis kai kam poilsio diena, o man - darbymetis. Turiu būti darbo vietoje.
- Per sumą niekas nevaikšto po krautuves. Visas darbymetis po pamaldų, - priminė Paurys ir apsidairė.
- O kur tavo pagalbininkė, kad nematau?
- Pirmadieniais mažiau darbo, dirbu vienas. O kam tau jos prireikė?
- Kaip čia pasakius? - pasikrapštė pakaušį piršlys. - Labai ji patiko vienam šauniam jaunikaičiui... Prašo, kad pripirščiau.
- Štai kaip? - susidomėjo Breivė. - Kur jis ją matė?
- Tavo krautuvėje. Kur daugiau? O pagaliau, maža kur galėjo matyti. Ir turbūt ne kartą, kad spėjo įsimylėti...
- Ko nesakai, kas? - nekantravo Breivė, - gal, kai pasakysi, paaiškės, kad nė kalbėti neverta.
- Pasakysiu, kaip gi... Ne vaikinas, o saldainiukas. Nuo trisdešimties hektarų žemės, vienas pas tėvus. Turi dar seserį, bet ta jau seniai ištekėjusi, atidalinta. Po tėvo mirties jam vienam viskas atiteks. Vyrukas dvidešimt penkerių metų, gražus pažiūrėti, aukštas, tiesus. Kad mergina tavo giminaitė, jis žino, kad tėvas jos neseniai miręs - taip pat žino, kad vargingai gyvena su motina ir paaugliu broliu - irgi žino. Jam tai nieko nereiškia. Svarbu, kad mergaitė daili ir jam labai patinka. Vesti jam pats metas. Ką pasakysi?
- Tai, kad viską jau žino, tai ką čia bepridėsi? - nusijuokė Breivė. - Visko čia prišnekėjai, o taip ir nepasakei, kas gi toks? Man atrodo, kad tu čia kažkur suki.
- Kai paskysiu, tai net išsižiosi, - merkia akį Paurys, - prašė dar sužinot, gal ji jau turi kokį nors vaikiną. Gal neverta nė važiuot?
- Nepanašu, - susimąstė Breivė, - neseniai atsikraustė, su niekuo nebendrauja, dėl to manau kliūčių nebus. Bet vis tik, kas gi jis toks?
- Rudilių Jočiaus sūnus Simas, - pagaliau atskleidė paslaptį Paurys. - Na, matai, aš niekur nesuku, kam sukti? Peršu vaikiną, turiu pasakyt, kas per žmogus, ko vertas. O kad vyrukas šaunus ir pats turi pripažinti.
- Reikėjo iš karto pasakyt, nebūtų reikėję tiek ilgai liežuviu malti, - nelabai nustebo Breivė. - Tėvą tai gerai pažįstu, padorus žmogus, pavyzdingas ūkininkas, o sūnaus, po teisybei, nepažįstu. Daug tokių jaunuolių iš vaikų į vyrus išėjo per tą laiką, kol aš čia už prekystalio stoviu. Iš kur pažinsi visus valsčiaus jaunikaičius?
- Toks vyras, tai mergaitei laimė, kad ją pasidabojo, - vėl ėmė girti piršlys. - Ištekės, bus ponia, nieko jai netrūks. Ir motinai su broliu atsiras vietos, nereikės vargti be savo kampo svetimoje supuvusioje gryčioje.
- Ne taip jau jos vargsta, - nesutiko Breivė, - išsilaiko karvutę, mes padedam, bet, jei atsiranda tokia galimybė, kodėl nepabandžius? Gal patiks vienas kitam? Gerai, aš su jomis pasišnekėsiu... Tik tiek, kad dar labai jauna, neturi nė dvidešimties.
- Vaikinas irgi jaunas, tik dvidešimt penkių. Ko ne pora? Toks oho kokią galėtų gaut, su didžiule pasoga. Bet jis nieko nereikalauja, jam tik mergaitė rūpi, - dar pridūrė piršlys. - Tai kaip sakai? Ar galim atvažiuot piršliais?
- Aš asmeniškai visai nieko prieš, bet sakau gi, reikia su jomis pasišnekėti.
- Ką čia daug šnekėti?  Kai susitiks, susipažins, tada ir pasišnekės, o dabar nėra ko ilgai laukti. Šeštadienį atvažiuojam ir viskas. Gali perspėti, kad lauktų. Jeigu kas išeis, man didelės magaryčios iš abiejų pusių. Jums - tokia laimė, jam - tokia mergaitė. Ne vieną porą taip supiršau, nė kiek neabejoju, kad ir čia pasiseks. Aš tuose reikaluose gerai pasikaustęs...