Pas tave sugrįžtam, kai širdy negera,
kai krūtinę spaudžia neganda skaudi -
žinom, tu paguosi, švelniai nuraminsi.
Tiktai sau vis laiko, Mama, nerandi.
Spintoje suknelė šventadienė kabo -
pasipuošti ja Tau vis nėra kada.
Jeigu pasitaiko valanda šviesesnė,
jau, žiūrėk, už kampo šaiposi bėda...
Rodos, jau nustūmei negandas į šalį
ir ramybe žėri ežerai akių.
Mielosios raukšlelės, smilkiniai pabalę.
-Kad žinotum, Mama, kaip tave myliu.
Atiduočiau viską, mylių mylias eičiau,
kad priglust galėčiau prie tavų delnų,
ačiū už gerumo man sukrautą kraitį,
ačiū Tau už tai, kad žemėj gyvenu.