Pasaka apie upėn įkritusį kirvelį

ne mano kirvelis
sakai
ir paleidi atgal

atkakliai
kapanojuos krantan
ir vėl kabinuos
tau į delną

ne mano kirvelis
susirauki:
manasis –
kuklus,
be blizgučių!

- ir paleidi atgal -

iš minčių lupinėju
inkrustus
ir plaukus rišu
į uodegą

bet sugrįžus –

ne mano kirvelis
vaipaisi:
manasis
nežiba auksu!

- ir paleidi atgal -

tai trinu savo odą
švitru ir plaušinėm
kol kaprizai išblunka
pretenzijos
nyksta

bet sugrįžus –

ne mano kirvelis
nusisuki:
manasis –
rūdžių nuėstas!

- ir paleidi atgal -

ką gi
murkdaus po purvą
renku iš tarpuvarčių
butelius
ir šiukšlynuose miegu

grįžtu pasirodyt –
apmindžiota siela
alkana
ir be grimo

ar šito ieškojai?

o tavęs jau nėra

tik raštelis ant kranto
padėtas:

atleisk
pamiršau
kad kirvelio
nepamečiau