Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Prisikimšęs pypkutę „baltosios tabokos“ pabandžiau surasti patogią vietelę savo kambaryje. Fotelis neatrodė itin patogus – per žemas, sukietėjusiu atlošu, išvarginančiu nugarą. Sofa irgi neįtiko – per daug joje vietos. Gal ant kilimo?..
Bet man reikėjo patogumo. Ant kilimo galėjau nebent atsigulti, o tu pabandyk užsirūkyti pypkę gulėdamas. Dargi racijos baterija baigė išsekti. Žinojau, kad sekančiam ryšio seansui jos greičiausiai nebeužteks.

Dirstelėjau į Skirmantę, kuri lėtai kramtė gabalėlį mėsos, užsiėmusi mąstymu. Merginos kaktoje geltonavo mano „walther G22“ buožės įspaudas, tačiau ji nebekreipė į tai dėmesio. Atrodo, net pamiršo šį dienos įvykį. Žiūrėjau į ją, bandydamas įvertinti jos pavojingumą man ir sau pačiai. Žiūrėjau ir niekaip negalėjau suprasti.
Šita keistuolė retsykiais imdavo prieštarauti pati sau. Tai ji norėdavo pamatyti gėrį aplink save, tai sugalvodavo eiti žmonių šaudyti, kad šie kitų nenušautų. O paskui vėl iš pradžių. Kartais atrodo, kad saulė ne vien mikroschemas iškepė - kai kam dar ir smegenis pačirškino.
Ir visgi niekaip nesupratau, KIEK iš tiesų ji pavojinga. Jeigu spręsti pagal visus su ja patirtus nuotykius, tada ji – nesusipratęs vaikas tarp vilkų. Tačiau kartais ji imdavo kalbėti taip ryžtingai, lyg pajėgtų kalnus nuversti. Maža to – aš ja beveik patikėdavau.
Kažkoks gamtos nesusipratimas...
- Pasiimk savo ginklus ir svarbiausius daiktus, - apsisprendžiau, brukdamas pypkę į kišenę. – Šiąnakt mes čia nemiegosime.
Ji išvertė akis iš nuostabos ir vos nepaspringo kąsniu.
- Ne?.. O tai... kur tada nakvosim?
- Geresnėje vietoje.
- Bet lauke jau tamsu, - suabejojo ji. – Gal geriau likime?
- Ne, nė velnio... Aš jau antrą vakarą esu priverstas atsisakyti tam tikrų patogumų. Tavo dėka. Manau, tu pakankamai patikima, kad galėtum pamatyti dar keletą mano paslapčių. Bet iš anksto perspėju – jos turi labai didelę kainą.
- Tu nori didesnio užmokesčio?..
- Tai ne toks užmokestis, kurį pajėgtum įsivaizduoti. Sek paskui mane.
Ji skubiai pastvėrė savo kuprinę bei pistoletą. Atrakinęs savo miegamojo duris, praleidau ją į vidų. Skirmantė kiek pažvairavo į mane, nesuprasdama, kodėl turi eiti į tuščią kambarį.
Įleidęs ją vėl užrakinau duris, prieš tai įsitikinęs, kad visos žibalinės lempos ir žvakės užgesintos. Vienintelė lempa dabar buvo mano rankose. Ištiesiau ją merginai.
- Čia juk uždaras kambarys, - burbtelėjo ji.
- Tikrai? Sek paskui mane.
Numečiau savo daiktus ant grindų ir vikriai palindau po lova. Prisitraukiau kuprinę, pastūmiau medinį dangtį sienoje ir nusiridenau į kitą angos pusę. Čia buvo nedidelis kambarėlis minkštai apmuštomis sienomis. Iš jo vedė vienos durys, taip pat storai apkaltos minkšta medžiaga. Šalia liuko buvo apdėtas elektrinis žibintas. Įjungiau jį.
- Užgesink savo žibintą ir lįsk čionai! – pašaukiau Skirmantę pasilenkęs. Lova buvo prisukta prie grindų varžtais, nepajudinama. O liukas sumontuotas taip, kad matytųsi tik iš palovio. Ir tik tada, kai atvertas.
- Bet gi po lova nėra tiek vietos! – išgirdau jos balsą.
- Liaukis ginčytis ir lįsk!
Netrukus pamačiau ją pasilenkiančią.
- Oho! – nustebo mergina. – Kaip įdomiai...
Ji pastūmė man savo kuprinę, tada vikriai persirito grindimis į šią pusę. Atsistojusi apsidairė.
- Elektrinė lempa? – nustebo, išvydusi ryškiai plieskiančius diodus.
- Kaip matai. Dabar mums reikės elgtis labai tyliai, - pasakiau. – Ypatingai tyliai. Prieš atidarydamas duris norėčiau, kad JAU tylėtum kaip vandens prisisėmusi. Ir labai atidžiai žiūrėtum, kur mosuoji žibintu arba kur statai kojas. Reikalas paprastas – mes išeisime į koridorių, kurio visos sienos užminuotos. Sprogmenys detonuoja, kai jutiklis užfiksuoja penkiasdešimties decibelų triukšmą. Pastatas nuo to nesugriūtų. Sprogmenys sumontuoti kartu su vinių užtaisais, kurie yra kryptiniai. Žodžiu, jeigu pradėsi ten triukšmauti, tai po akimirkos turėsi tiek skylių, kad prancūziški sūriai tau nuoširdžiai pavydės.
- Palauk! – išsigando Skirmantė. – O... o penkiasdešimt decibelų – čia daug?
- Nežinau, - sumelavau. – Bet turbūt garsiau nei žingsniai, antraip aš čia nevaikščiočiau. Eisime po vieną. Aš pirmas, tu antra, kai gale atrakinsiu duris.
- Gerai...
- O gal tu nori pirma? – pasiūliau.
Skirmantė pažvelgė man į akis, išsigandusi kaip kiškis. Papurtė galvą:
- Ne... nemanau.
- Tikrai? Ten juk pavojinga, nežinoma teritorija. Tave kartais tokios traukia. Kodėl dabar nenori?
- Manau, dabar ne metas tokiems juokeliams! – sušnabždėjo ji.
- Supratau. Saugiau miške pasislėpusius banditus medžioti, nei tarp minų vaikščioti... Ką gi – atidarau duris. Trys, du, vienas – tylime.
Žinoma, jos buvo neužrakintos. Koks tikslas rakinti duris, kurias belaužiant galima sužadinti spąstus? Tik užtaisai nueis velniui ant uodegos. Vinys susmigs į duris, geriausiu atveju kelias skyles pramuš, sužeisdamos kažką. Sumanymas buvo visai ne toks. Netikėti svečiai turi lengvai įeiti vidun, šnekučiuodamiesi ir juokdamiesi iš mano paranojos bei kvailumo. Arba garsiai trepsėdami. Bum – ir keli šimtai vinių choru atlekia į nustebusias marmūzes. Dievaži, nepavydžiu aš tokiems būsimiems nuotykių ieškotojams...
Pats koridorius buvo siauras, dešimties žingsnių ilgio. Sienos apmuštos juoda plėvele, grindys betoninės, baltai nuteptos. Kažkada šioje vietoje buvo gretimo buto svetainė ir holas, sujungti durų anga. Man beliko abi patalpas paversti į koridorių, likusį vaizdą nuo žiūrovų uždengiant medžio drožlių plokštėmis.
Kitame gale durys šarvuotos, rakinamos dviem spynomis ir didžiule sklende. Jeigu tyliai iki jų ir nueisi, tada belsdamas į jas galą tikrai gausi. Firma garantuoja.
Ramiu žingsniu pasiekiau kitą pusę, uždegiau mažą lempelę ir atrakinau duris, stengdamasis netarškinti raktais. Vyrius kruopščiai tepiau kas dvi savaites, jie net necyptelėjo. Plačiai atvėriau ir mostelėjau Skirmantei, akies krašteliu pažvelgdamas į mygtuką, kuris įjungdavo arba išjungdavo garso jutiklius.
Sistema buvo išjungta ir neveikė. Ji visados neveikdavo, kai manęs nebūdavo namuose. Seniau, su Raimondu aptarinėdami įvairias spąstų rūšis, sutarėme, kad nuolat veikiančios minos pernelyg pavojingos. Gali pats susprogti, netyčia paslydęs.
Skirmantei nieko neketinau sakyti. Ji buvo svečias, o svečiams tereikėjo žinoti, kad viskas čia mirtinai pavojinga ir be šeimininko vaikščioti nesaugu. Tai dėl jų sutepti visi tie durų vyriai, kad labiau įtikintų. Tegu galvoja, kad viskas labai rimta. Kai kuriuos dalykus visados verta pasilikti tik sau - kas žino, kas mudviem rytoj nutiks?
Mergina atsargiai perėjo į mano pusę, ištiesusi žibintą tiesiai prieš save. Kai uždariau duris, virpėdama atsiduso ir klausiamai pažvelgė.  Parodžiau jai, kad eitų toliau nuo šios vietos. Užrakinau duris ir įjungiau garso jutiklius - kelias už mūsų ką tik pavirto pačiais tikriausiais spąstais.
Pilkoje kambarėlio sienoje žiojėjo beveik taisyklinga anga į kitą patalpą. Buvo ir užrakintos durys, kurias atidaręs galėjai pamatyti nemaloniai tuščią laiptinės šachtą. Daugiau čia nieko nebuvo.
Skirmantė laukė manęs kambarėlyje, bandydama sugalvoti, kur toliau eiti.
- Jau gali kalbėti, - pasakiau. – Mums čia.
- Dieve šventas, ar tu vienas sukūrei šitą labirintą?
- Ne. Tada, kai čia viską tvarkėme, mūsų buvo gal dvidešimt. Aštuoni saugojo, visi kiti dirbo. Pasikeisdami.
- Ar jie gyvena ten, kur mes einame?
- Ne... Jau nebe.
- Kas jiems nutiko?
- Išėjo, - burbtelėjau, nenorėdamas apie tai kalbėti.
- Kaip tai? Surado geresnę vietą?
- Galima ir taip sakyti.
Ji daugiau nebeklausinėjo, tikriausiai išgirdusi susierzinimą mano balse.
Atplėšiau dar vieną, nuo lubų beveik neišsiskiriantį liuką ir išlanksčiau laiptus.
- Eik pirma, tik nenutolk pernelyg toli, - paliepiau. - Bus dar vieni spąstai.

Minėti spąstai buvo labai aiškiai pažymėti raudonais dažais ant dar vienų užrakintų durų.
„Nedaužyti – užminuota! “ – skelbė išpurkštas užrašas, kurį apšviečiau savo lempa. Atsirinkau reikiamus raktus ir atrakinau duris.
- Aš jau pamiršau, kiek mums už nugarų liko tokių užrakintų durų, - sumurmėjo Skirmantė.
- Ir gerai. Jeigu rytoj pakliūsi į nelaisvę ir būsi tardoma, negalėsi tiksliai papasakoti.
- Kodėl tu... – pradėjo ji, bet staiga susičiaupė, lyg supratusi, kokį atsakymą gaus.
- Todėl... – linktelėjau ir atvėriau duris. Už jų buvo metalinės kopėčios, vedančios tiesiai į septintą aukštą. – Lipk. Viršuje nebėra sprogmenų, gali nieko nebijoti.
Užlipę kopėčiomis atsidūrėme dar vienoje mažoje patalpoje, iš kurios vedė dar vienos šarvuotos durys. Nuo kitų jos skyrėsi tik tuo, kad turėjo kvadratinę angą, uždengtą storo metalo plokšte.
- Dar vienos?! – apstulbo mergina, atsiremdama į sieną. – Dieve, ne slėptuvė, o kažkoks fortas!
- Beveik atspėjai, - sumurmėjau rinkdamas tinkamus raktus. – Šios paskutinės. Už jų – normali, gyvenimui tinkama slėptuvė.
- Ta, kurioje buvome, irgi atrodė labai šauni.
- Tikrai?.. Vualia – užeik, mieloji. Štai, uždegsiu šviesą, kad matytum kelią.
Įsižiebus ryškioms lempoms, Skirmantė nejučia nuleido žibintą, kurio šviesa dabar atrodė pernelyg menka. Jos apatinė lūpa atvipo, kai išvydo ne kiekvienam mirtingajam skirtą vaizdą.

Šioje slėptuvėje, kaip ir pirmojoje, langai buvo uždangstyti, tačiau  čia viskas buvo padaryta taip, kad jų neliko net žymės – visos sienos lygiai iškaltos dailylentėmis. Ant grindų – prabangus parketas, minkšti, kruopščiai prižiūrėti kilimai, ant kurių jau dabar galėjai griūti ir užmigti, jeigu tingėjai šliaužti iki lovos.
Iš karto už trumpos sienos su rūbų kabykla atsivėrė milžiniškos svetainės su baru ir virtuve už baro vaizdas. Šviesos žibėjo lygiais tarpais įsodintos į pakabinamas lubas, galingi diodai plieskė negailėdami.
Svetainėje akį džiugino masyvių, oda apvilktų, prabangių baldų komplektas. Šalia keramika dengto stalelio  – žmogaus ūgio iš metalo nukaldinta kilnojamas šviestuvas, nuolankiai nusvarinęs žiedlapius su lempomis žemyn. Palei sieną – dvi spintos stiklinėmis durimis, viena rakinama, skirta ginklams susidėti. Ant žemos spintelės – televizorius ir vaizdo grotuvas, šalia kurio sukrauta plokštelių krūva. Keliose ilgose lentynose – knygos laisvalaikiui.
Virtuvė taip pat įrengta moderniai, tik dujinės viryklės nėra. Nebuvo ir elektrinės – tokia visus akumuliatorius iškrautų per kelias minutes. Užtai stovėjo stilinga krosnelė su žiedais puodams padėti. Malkos buvo sukrautos palei galinę virtuvės sieną, trečdalį buvau jau sukūrenęs. Kaminas šiai sistemai buvo įrengtas su dirbtine trauka ir keliais išėjimais, kad užkūrus kuo labiau išsklaidytų dūmus. Sausos malkos, ypač lapuočių medžių, gerai įsidegusios dūmija menkai. Be to, aš krosnelę paprastai užkurdavau naktį, kuomet dūmus galėjai pastebėti tik mėnulio fone. Tačiau tokios progos, kad kažkas galėtų pažvelgti į mėnulį, kybantį virš septynaukščio stogo, turėjo būti gana retos. Ne visos naktys giedros, ne visada mėnulis būna ten, kur turėtų būti, kad mane demaskuotų.
- Ir tu čia gyveni vienas? – neketino patikėti savo akimis mergina.
- Šiuo metu turiu viešnią, - pasakiau linksmai.
- Bet čia TIEK vietos! Rimtai – kur dingo visi tavo draugai? Netikiu, kad kažkur būtų suradę geriau, NETIKIU! Juk čia... Dieve, čia juk visi baldai prabangūs!
- Manai, po Įvykio buvo sunku gauti gerų baldų? Prabangos prekės buvo bene vienintelės, kurių egzistavimą daugelis buvo trumpam pamiršę. Pilni prekybos centrai daiktų, kuriems arba reikėjo elektros, arba transporto pervežimui. Mes tiesiog laiku tuo pasirūpinome.
- O elektra iš kur?
- Yra akumuliatorių blokas, kurį dieną įkrauna saulės baterijos ant stogo. Dar yra avarinis generatorius, varomas dyzeliu. Bet dabar su dyzeliu problemos, tai nejudinu jo. Būk gera, nusiauk batus ir nusivilk purvinus rūbus. Čia visur švaru, nenorėčiau vėl užsiimti valymo darbais. Aš nusikalęs.

Kol mergina movėsi batus ir kabino savo lietpaltį, nuėjau už baro ir paėmiau įkrautą racijos bateriją. Senąją įstačiau į kroviklį. Dieną, kai atsiras šviesos, ją įkraus per kelias valandas. Čia viskas taip veikia – kuomet nėra šeimininko, visa įranga kaupia energiją, kad vakare nudžiugintų savo sugebėjimais.
Skirmantė tipeno minkštu kilimu, gėrėdamasi naujais pojūčiais.
Užgesinau kai kurias šviesas, palikdamas minimalų apšvietimą – tik ten, kur labiausiai reikėjo.
- Kaip faina! – krykštavo mergina, raitydamasi odiniame fotelyje.
- Eime, parodysiu tau pagrindinius dalykus, - pakviečiau ją, paslėpęs raciją. – Šiąnakt miegosi štai už šių durų. Tavo miegamasis.
Kai ji prisiartino, stumtelėjau duris.
Miegamasis, kaip ir svetainė, nenusileido savo prabangumu. Patogi lova, aukščiausios kokybės čiužinys, padorus veidrodis ant sienos... Mano žmonos veidrodis, kurį ji taip mėgo. Kuri moteris nemėgsta puoštis?
- Dvigulė lova man vienai? – apsidžiaugė ji.
- Taip ir maniau, kad čia bus tavo svajonė. Patalai spintoje, plastikiniuose maišuose. Štai toje spintoje rasi šiltas šlepetes ir chalatus. Išsirinksi, kuris labiausiai patiks. Ten pat ir rankšluosčiai. Kas dar?...
Susimąstęs apsidairiau, tačiau nieko padoresnio neprisiminiau. Ką dar normalios moterys miegamuosiuose daro?
- Tiek to, pati apsiuostysi, jeigu ko trūks. Eime čionai. Matai, durys?
Parodžiau jai į sekančias duris, beveik niekuo nesiskiriančias nuo jos miegamojo durų.
- Čia tau negalima. Užrakinta ir tegu taip lieka. Anos durys – tai mano miegamasis. O štai čia – tualetas ir dušas.
- Ką? VEIKIANTIS dušas? – nepatikėjo ji.
- Taip ir maniau, kad čia bus tavo antroji svajonė...
- Bet kaip? Iš kur vanduo?
- Ant stogo yra sumontuota lietaus vandens surinkimo sistema ir rezervuaras. Šiaip tų dalykų nesimato iš apačios. Nesimatytų netgi užlipus ant gretimų penkiaaukščių stogų. Prieš kelias dienas tikrinau, rezervuaras beveik pilnas. Gali taškytis kiek nori. Šilto vandens irgi turėtų šiek tiek būti, bet karšto greičiausiai nebus -  šiandien saulė beveik nešvietė.
- Rojus žemėje! – sukrykštavo ji.
Liūdnai šyptelėjau, praverdamas vonios kambario duris.
- Gal ir taip. Čia yra indų ir skalbimo miltelių. Jeigu nori, gali išsiskalbti rūbus. Vėliau užkursiu krosnį, galėsi išsidžiovinti. Tik lygintuvo nepažadu – per daug energijos vartoja.
- Tikrai? Galiu dabar į dušą?
- Jauskis kaip namie. Tik vėl pakartosiu taisykles – jokių žviegimų ir beldimosi į sienas. Nelendi prie išėjimo durų ir sandėlio durų. Be to, nejunginėk galingesnių prietaisų be reikalo.  Tai viskas, ką tau reikia žinoti apie šią vietą.
- O užmokestis? – paklausė ji.
- Kas?
- Tu sakei, aš turėsiu sumokėti tau kažkokį neįsivaizduojamą užmokestį. Gal jau pasakysi?
- Nėra tokio užmokesčio, - atsidusau. – Tiesiog ši vieta yra labai slapta. Apie ją žino vos keletas žmonių. Reikalas toks, kad tu niekam negalėsi papasakoti apie šią vietą. Nei savo motinai, nei seseriai, netgi vyrui ir savo kūdikiui.
- Bet aš neturiu vyro...
- Jam taip pat negalėsi papasakoti, - pakartojau. – Aš tavimi pasitikėjau, parodžiau gerokai per daug. Manau, tu pakankamai patikima mergina. Truputį naivoka, kartais ne itin racionaliai mąstanti, bet patikima. Noriu, kad man pažadėtum, jog tylėsi.
- Aš pažadu, Angele, - nedelsdama pasakė ji, žiūrėdama man į akis. – Niekam nesakysiu, kad tu gyveni šitame apleistame name.
Linktelėjau, tiriamai žiūrėdamas į jos akis ir nežinodamas, ko jose ieškoti. Kad pasakė nuoširdžiai – nesuabejojau. Viduje nesudundėjo pavojaus varpai, ranka nekrūptelėjo, ieškodama pistoleto rankenos. Idealus pažadas.
- Dėkui... – murmtelėjau. – Berods, tu norėjai į dušą. Eisiu, parūkysiu.
Ji linktelėjo, vis dar nepaleisdama durų staktos, prie kurios glaustėsi.
- O žinai, rūkymas žaloja sveikatą, - pasakė. – Gal nerūkyk?
- Aš sakiau jaustis kaip namie, o ne jaustis mano žmona, - suburbėjau neatsisukdamas.

Įsitaisęs viename iš krėslų svetainėje, prisidegiau pypkę ir užsirūkiau, mėgaudamasis nestipriu dūmu. Jurgis savo tabokos gamybos meną išmanė kuo puikiausiai. Švelni, tinkamai „vežanti“, nesukelianti vimdančio jausmo. Kai kurie tabaką auginantys žmoneliai pagamindavo tokių baisių mišinių, kad po vienos pypkutės galėjai kristi negyvas ir nebeprisikelti. Ne kiekvienas žinojo, kad tabako lapų negalima taip paprastai imti ir džiovinti - kitaip mišinukas bus atominis. O kur dar papildomų kvapų suteikimas, rauginimas, džiovinimas, kartais netgi lengvas pūdymas. Jurgis eksperimentus mėgo, tačiau visgi apsiribojo vien „baltosios tabokos“ masine gamyba. Visos kitos jo sugalvotos rūšys buvo daromos itin mažais kiekiais ir parduodamos ypač retais atvejais. Daug dažniau jis vaišindavo savo artimiausius draugus. Man pačiam ne kartą teko tapti bandomuoju triušiu, kuomet sėdėdavau su pypke dantyse, nesuprasdamas, kas vyksta. Regis, buvo normalus dūmas, o staiga keisti dalykai prasideda – pasaulis aplink mane ima suktis, plėstis, kol galop supranti berūkąs debesyse, tarp choru giedančių angelų.
Visgi man labiau patiko tradicinė taboka. Jokių miražų – tik lengvas atsipalaidavimas. Bent kartą į dvi dienas nusmigdavau fotelyje, paskendęs lengvame dūmo debesėlyje. Atsipalaiduoji, mintys išryškėja ir nejučia supranti, kur visos tavo problemos...

Išgirdęs tekantį vandenį duše nusišypsojau, atsistojau ir nuėjęs virtuvėn ištraukiau iš slėptuvės raciją. Papsėdamas dūmą sugrįžau į krėslą ir įjungiau prietaisą:
- Angelas vienas kviečia angelą du.
Žmogus aname gale tikriausiai buvo nusitvėręs savo raciją, nes atsiliepė beveik akimirksniu.
Skirmantė taškėsi duše, džiaugdamasi nekasdieniais malonumais. Nesitikėjau, kad ji išgirs mane per vandens keliamą triukšmą, todėl šiam ryšio seansui skyriau daugiau laiko, nupasakodamas kolegai dienos nuotykius ir visą naujausią informaciją. Tik nepasakiau, kad ruošiuosi kišti savo brangų kailį į pilį.

Suspėjau ryšio seansą užbaigti, priemonę paslėpti ir dar dūmu pasimėgauti – ji vis dar taškėsi vonioje. Visai kaip mano žmona – kaip įlenda, tai geruoju neiškrapštysi.
Idėją dėl rytdienos galimų spąstų sugalvojau tik vieną vienintelę, pačią banaliausią, kurią kažkada viename filme mačiau. Beliko tikėtis, kad radviliniai to filmo nebus žiūrėję. Tačiau jei ir būtų, mano koziris turėtų juos gerokai sutrikdyti. Kaip jau minėjau – viską lemia gera galva ir geras koziris. Na, dar angelai sargai, dislokuoti strateginėse vietose. Pastarųjų šiuo metu negalėjau sau leisti.
Parūkęs išvaliau pypkę, persirengiau švariais rūbais ir užsirakinau valandėlei sandėliuke, kur buvo sudėtos ne tik maisto atsargos, bet ir šis bei tas rimtesnio.  Maisto atsargos jau smarkiai aptirpo, reikėjo pernešti likučius iš apatinio buto, kuris iš tiesų buvo skirtas „neaiškiems“ svečiams. Skirmantės likimas man jau buvo aiškus, nuo jos nebereikėjo nieko slapstyti. Jeigu ji ir sugrįš į savo medaus ūkį, tai bus paskutinė jos kelionė. Žinojau šitai pakankamai tvirtai.
Dusyk giliai atsidusęs paėmiau iš dėžės pilkšvos medžiagos paketą ir padėjau jį ant varstoto. Keistas daiktas – gali minkyti, mėtyti į sieną, deginti degtukais ar žiebtuvėliu – nieko jam, tik rūksta, dega paprastai... O va sugrūsk detonatorių ir aktyvuok jį – niekas tavęs nebesurinks iš po pastato nuolaužų. Šita pilka pusplytė netgi turėjo pavadinimą, parašytą ant įpakavimo – C4.

---

Kai sugrįžau į svetainę, Skirmantė jau buvo išlindusi iš vonios ir, įsisupusi į baltą chalatą, tyrinėjo knygų lentynas.
Užkūriau krosnelę, ji iškabino ant virvelės savo apatinius rūbus. Tuo tarpu aš paruošiau daržovių ir rūkytos mėsos troškinį, kokį mokėjau bene geriausiai.  Baigęs nuėjau į dušą ir nusiprausiau per keturiasdešimt aštuonias sekundes. Nepaisant akivaizdaus rekordo, pasijutau šimtą kartų geriau. Prieš vakarienę įjungiau televizorių ir suradau savo videotekoje „Forestą Gampą“. Mergina be galo apsidžiaugė – visgi televizoriaus jau septynerius metus nebuvo žiūrėjusi. Veikiančių daug kur buvo galima rasti, tačiau ką su jais veikti, jeigu nėra elektros ir nė vieno transliuotojo?
Kramtėme kvapnų troškinį, kuriam nepagailėjau prieskonių, žiūrėjome filmą ir atrodė, kad už šio buto sienų viskas kaip prieš septynerius metus – globalizacija, demokratija, mokesčiai ir aštuonių darbo valandų grafikas tėvams. O manęs laukia mokyklos, universitetai, pirmieji susižavėjimai ir pirmoji meilė.

Lėkštės ištuštėjo, filmas baigėsi ilgais titrais, kurių tikriausiai nė vienas sveiko proto žmogus neskaitė iki galo. Kurį laiką abu sėdėjome tylėdami, spoksodami į juodą televizoriaus ekraną. Galvojau apie trumpą žmogaus gyvenimą ir apie savo senelį iš motinos pusės. Jo jau nebebuvo gyvo, tačiau, kai dar buvau bamblys, jis man pasakojo apie tremties į Sibirą baisumus.
- Kiekviena karta sulaukia savo karo, - tada pasakė jis man. – Jeigu ir tu sulauksi – važiuok į Ameriką.
Aha, kurgi ne. Niekas net susapnuoti negalėjo, kad saulė savo aktyvumo piką pasieks greičiau, nei globalistai. Dabar turėjome savo karą dėl išlikimo, o pabėgti buvo neįmanoma. Kur gi tu bėgsi, neturėdamas jokios informacijos, jokio transporto?

- Ką dar veiksime? – pažadino mane mergina.
- Miegosime, - burbtelėjau. – Rytoj sunki diena. Diskoteka, šokiai, o blogiausiu atveju – kova dėl gyvybės.
- Nebus jokių kovų, - pabandė įkvėpti optimizmo Skirmantė.
- Tebūnie. Einu plauti lėkščių, griūsiu miegoti po to. Jeigu nori, gali žiūrėti filmus, akumuliatoriai atlaikys dar kelias valandas. Arba skaityti knygas. Išeisime rytoj, apie dešimtą valandą, tai mums liko... maždaug devynios su puse valandos pamiegoti.
- Aš nepavargusi.
- Kaip nori.
Kol ji rausė mano videoteką, išploviau indus ir palikau juos džiūti ant patiesto virtuvinio rankšluosčio. Tada prisiminiau, kad mano ginklai nevalyti.
Skirmantei įsitaisius žiūrėti „Knight And Day“ (regis, su Kameron Diaz ir Tomu Kruzu), pasitraukiau su savo foteliu kiek tolėliau nuo jos ir vėl užsirūkiau, išdėliojęs ant stalelio pistoletus ir jų dėtuves. Išrinkau ginklus, sutepiau spyruokles, spynas, mechanizmus, pratryniau vamzdžius, apuostydamas kiekvieną ištrauktą juodulį ant skudurėlio. Kad ir kiek bevalytum, šampalas vis viena sužvejos kokį nors įrodymą, kad iš to vamzdžio kažkada buvo pykštelėta. Nesibaigiantis užsiėmimas.
Sudėjęs visas detales į savo vietas, iškrapščiau iš dėtuvių visus šovinius ir apžiūrėjau juos po vieną. Tai daugiau buvo šiaip žaidimas nei rimta veikla. Kartais pasitaikydavo vienas kitas stuktelėta kapsule – niekada nežinai, iššaus  toks, ar ne. Radęs panašių šovinių, atidėdavau juos treniruotėms.
Galop pypkė užgeso. Surinkau panaudotus skudurėlius, sutvarkiau stalą ir urgztelėjau Skirmantei, kad einu miegoti. Ši jau buvo įpusėjusi filmą, nepajėgdama atitraukti nuo ekrano apvalių akių. Į mano žodžius beveik nesureagavo.

---

Nežinia, kiek man pavyko nusnūsti paviršiniu miegeliu – pažadino durų girgždesys. Pusiau sapnuodamas išgirdau kažkieno ranką, slystančią siena – įsibrovėlis ieškojo šviesos jungiklio.
Dešine sugriebiau pistoleto rankeną po pagalve ir klausiausi nedrąsių žingsnių, laukdamas, kol ji suras  tai, ko ieškojo.
- Angele... – staiga prabilo patamsyje, - nemiegi?
Paleidau pistoletą ir įjungiau lempą virš lovos.
- Sumaišei miegamuosius?
Ji stovėjo palei sieną, tikėdamasi surasti šviesos jungiklį, kuris pasiliko kitoje durų pusėje. Pažvelgė į mane markstydamasi.
- Nesumaišiau... Atėjau, nes... tu juk norėjai, kad ateičiau, juk taip?
- Eik miegoti nelunatikavusi, - pasakiau nepiktai.
Ji prisiartino prie lovos, sukdama ant piršto savo chalato dirželio galą. Atsisėdo ant lovos krašto.
- Tu manęs negeidi?
- Aš vedęs, - nusižiovavau. – O mano žmona – nuostabiausia būtybė šioje sušiktoje planetoje. Būk maloni, eik miegoti...
- Tau nereikia man meluoti, Angele, - pasakė ji. – Aš viską žinau.
- Ane?.. – nustebau.
- Aš žinau, kad tu labai ilgiesi savo draugų. Tu dažnai žiūri į tą nuotrauką, kurią mačiau tąsyk. Tu juos matei labai seniai. Pernelyg seniai.
Apstulbęs žiūrėjau į ją, susiraičiusią mano pašonėje.
- Aš girdėjau, - tęsė ji. – Tu vėl kalbėjaisi su savimi. Manei, kad perduodi kažkam žinią, bet...
- Bliamba, aš juk sakiau tau nesikišti į ne savo reikalus! – įsiutau.
- Tu man padedi! – pasakė ji piktu balsu. – Manau, aš galiu ir tau padėti, Angele! Tavo racija juk beviltiškai sugadinta – ji neveikia! Tu niekam iš tiesų neperdavei savo pranešimų! Tu visą laiką įsivaizdavai, kad perduodi, bet iš tiesų kalbėjaisi pats su savimi!
- Iš kur tu...
- Manai, aš tiek kvaila? – palinko virš manęs Skirmantė. – Suradau aš tavo raciją! Taip, baterija veikia kuo puikiausiai, tačiau ji pati – nieko verta! Sudegusi nepataisomai. Sakiau tau, kad mano tėvas policininkas buvo – mūsų ūkyje yra bent keturios racijos. Naudojome jas, kol turėjome baterijų. Aš gerai išmanau tokius dalykus!

Žiūrėjau į šitą kvaišą ir negalėjau patikėti savo ausimis.
- Nešdinkis iš mano miegamojo! – įsakiau.
- Aš noriu tau padėti, Angele, - pasakė ji. – Tu padėjai man, o aš galiu padėti tau. Tu juk per ilgai buvai vienas. Kažkas nutiko tavo draugams, kažkas negero – štai tu ir pradėjai kalbėtis su neveikiančia racija! Mudu galime tai ištaisyti!
- Kaip? Tu permiegosi su manimi ir aš pasveiksiu? – pasišaipiau.
Skirmantė stryktelėjo nuo lovos pasipiktinusi ir išbėgo iš kambario. Išgirdau, kaip virtuvėje girgžteli spintelės durys. Jau norėjau eiti tvarkos daryti, bet ji sugrįžo daug greičiau. Įpuolė vidun įsiutusi ir sviedė raciją ant lovos.
- Patikrink ir įjunk! – paliepė.
- Dabar naktis, niekas neatsilieps, bliamba...
- Patikrink ir įjunk, sakau! – sušnypštė ji. – Koks skirtumas, koks dabar metas? Pabandyk ją įjungti! Ji net neveikia, Angele! Tu visą laiką kalbėjaisi su plastmasės gabalu!
Turbūt paveiktas jos ugningo žvilgsnio pasiekiau raciją ir pasukau jungiklį, ketindamas jai parodyti, kad ji paskutinė kvaiša.
Nieko.
Išjungiau ir vėl įjungiau, šį kartą daug atidžiau. Vėl nieko – neužsidegė lempelė, nenušvito dažnių ekranas. Miręs daiktas.
- Baterija išsikrovė, blyn...
- Tikrai? – ji įkišo ranką į chalato kišenę ir sviedė man išlankstytą sąvaržėlę. – Nori patikrinti? Aš jau tikrinau. Akumuliatorius įkrautas!
Išėmiau akumuliatorių ir sąvaržėle užtrumpinau kontaktus. Spragtelėjo kibirkštėlė. Veikia...
- Matai? – Skirmantė atsisėdo šalia. – Šitas daiktas seniai sudegęs, Angele. Negali su juo nieko prisišaukti!

Varčiau rankoje sunkią raciją, galvodamas apie balsą, sklindantį iš jos. Netikras? Kalbėjausi su savimi?..
- Bet tu gali pasikalbėti su manimi, - pasakė ji švelniai. – Aš esu tikra.
- Tu...
- Taip, aš. Aš net labai tikra. Galiu tau padėti. Galiu tapti tavo drauge. Tau nebereikės vėl kalbėtis su ta nuotrauka.
Nejučia dirstelėjau į komodos stalčių, kuriame buvau palikęs nuotrauką.
- Kas jiems visiems nutiko, Angele? – paklausė ji. – Kodėl jie nebegyvena šioje vietoje? Jiems juk nutiko kažkas baisaus, ar ne? Kažkas, ko negalėjai suvaldyti. Tu jiems tada negalėjai padėti, ar ne?
- Gana, pakaks. Eik į savo miegamąjį, - pasakiau.
- Ne! – pasipriešino ji. – Aš negaliu taip tavęs palikti. Aš nenoriu, kad išsikraustytum iš proto!
- Jeigu eisi miegoti, aš pažadu, jog neišsikraustysiu iš proto, - valdžiausi nesutrenkęs jos dailaus veidelio. – Tik prašau – eik...
Bet ji nenorėjo klausyti, girdėdama ir matydama tik tai, kas jai rūpėjo. Prisislinko dar arčiau, atsiraišiodama chalatą.
- Aš tikrai tau galiu padėti. Tau net nieko nereikės daryti.
- Ne. Nešdinkis! Jau sakiau – aš turiu žmoną...
- Atsipeikėk, dėl Dievo meilės! – sušuko ji. – Nebeturi tu žmonos, Angele! Ir tavo duktė žuvusi! Tu tiesiog nenori to prisiminti!
Ir pati spruko nuo lovos, išvydusi mano veidą. Tik netoli nubėgo – nutvėriau prie durų, atsukdamas veidu į save. Išsigandusi Skirmantė kilstelėjo smakrą.
- Gerai, trenk! Nebijau aš tavęs! Tik nebūk toks bailys ir nemeluok sau! Daužyk, jeigu nori, bet nebėk pats nuo savo praeities!
- Užsičiaupk tu! – iškošiau jai į veidą. – Mazochistė, blyn, atsirado... Jau sakiau, kad tu prisišnekėsi vieną kartą! Tarpkojis panižo, tai teorijų kalną išradai?
Ji cyptelėjo kažką neaiškaus mano gniaužtuose..
- Eik miegoti ir kad daugiau nė kriukt šią naktį! – stumtelėjau pro duris. – Rytoj nebenoriu nė žodžio išgirsti šia tema.
Anapus durų išgirdau tik šniurkščiojimą.

Pakėlęs nuo patalų raciją dar kartą ją įjungiau. Nieko. Jokio gyvybės ženklo. Kaip ir Skirmantė sakė – plastmasės gabalas.
Įmečiau ją į stalčių ir ištraukiau nuotrauką.
Žmona ir duktė žiūrėjo į mane, šypsojosi, susiglaudusios skruostais. Nusišypsojau ir aš. Abi tokios gražios ir jaunos. Dukteriai tada buvo vos dveji metai.
Ne, jos negali būti mirusios. Tiesiog negali. Šaudyti reiktų visus, kurie teigia priešingai.

---

Iš arti tiltas atrodė lyg su estetika susipykusios siuvėjos lopyta rankovė – visomis įmanomomis kryptimis sukaltos lentos, visokie skydai, metalo lakštai ir dar velniai žino kokia medžiaga, palaikanti šio byrančio griozdo stabilumą. Jį remontavo viskuo, kas tik po ranka pakliuvo. Stebuklas, kad nesugalvojo lentų stačiai įkalti...
Gale tilto buvę vartai atrodė panašiai – lopas ant lopo. Apskardintas lopas su mažu langeliu buvo vietoje durų, dabar jos buvo plačiai praviros, kviesdamos užeiti į šleikščiai svetingą teritoriją.

Skirmantė apsidairė ir baugščiai žvilgtelėjo į mane. Anksti ryte ji šiek tiek vengė manęs, turbūt dar neatsipeikėjusi po vakarykščio pokalbio. Dabar gi jau šiek tiek linksmiau plepėjo, tačiau, išvydusi susigūžusius svečius, kiūtinančius pro duris, kažko pati susigūžė.
Abipus vartų sumeistrautuose bokšteliuose nosis krapštė sargybiniai, apsimetantys, kad nemato lankytojų. Iš tiesų – prie vartų nebudėjo jokia kontrolė, netikrino nė vieno atėjusio. Ir ginklų atimti nebandė. Tarsi iš tiesų turėtų vykti diskoteka.
Anapus vartų girdėjosi ritmingas trinksėjimas, gerokai pritildytas, matyt, dar tik bandomas. Pajutau, kaip merginos pirštai suspaudė maniškius.
- Eime? – timptelėjo mane į priekį.
Linktelėjau, medinėmis kojomis sekdamas iš paskos.  Visai nenorėjau sužinoti, kada ir kokiu būdu visiems teks užsimokėti už šią diskoteką. O kad teks – beveik neabejojau.

Pilies kieme jau buvo susirinkę gal penkiasdešimt žmonių. Garso aparatūra ilsėjosi po stogeliu, ten tebeplušėjo keli vyrai. Negarsiai plyšojo grotuvas, grodamas nesudėtingą, bet labai trankią melodiją. Pievos pakraščiuose šėlo merginos, nusimetusios apdriskusias striukes. Ne, ne radvilinės - tos gražiau rengiasi. Gaujos narių pamačiau visai nedaug. Keli postuose prie vartų, trys prie aparatūros, būrelis prie pat pilies ir keturi prie didelės statinės, kur visiems norintiems pilstė kažkokį marmalą į plastikinius puodelius.
Skirmantė žvilgtelėjo į dangų ir iš karto puolė mėgdžioti merginas – nusimetė lietpaltį, ėmė kedenti plaukus, lyg ketindama nedelsiant susimedžioti linksmą vyruką vakarui. Aš tuo tarpu vėpsojau į vietinę architektūrą, vis dar ketindamas surasti žiurkės landą. Radviliniai padirbėjo kaip reikiant – visur ant pylimų spygliuotas vielas išvyniojo, skydų pristatė, kad atsišaudyti saugiau būtų. Tikriausiai Ernestas sirgo paranoja dar labiau nei aš.
Palikęs Skirmantę dviejų murzinų paauglių draugijoje, nucimpinau patvoriu link pilies. Vos pradėjau matuoti tvoras, mane iš karto pastebėjo - nuo vartų, vedančių į pliažą, atsiklijavo paniuręs, susivėlęs sargas ir ėmė įtartinu žvilgsniu sekti. Turbūt tarėsi saugąs kažką ypatingo.
Pasiekęs daržus už kelių tvorų eilių išvydau keturis sunkvežimius, tvarkingai stovinčius žvyruotoje aikštelėje. Jų priekiai buvo aptaisyti sunkiais skydais, turbūt pajėgiais atlaikyti padorius smūgius.
Greičiausiai ir kuro šiek tiek buvo, nebent Ernestui absoliuti paranoja.
O štai prie pilies pasivaikščioti nebuvo lemta. Vos pasiekiau laiptus, vienas iš sargybinių nusileido ir paliepė grįžti į pievą. Jam net mandagaus suvaidinti nepavyko – ranka pati pasiekė ginklo buožę, o antakiai instinktyviai susimetė į ne itin draugišką grimasą.  Jis buvo jaunesnis už mane gal dešimčia metų, ūsai skystutėliai, pats neseniai hormonų audras išgyvenęs. Tokiam pasakų pasek, duok ginklą į rankas – ir jis eis paskui tave per ugnį ir vandenį.
Laiptų viršuje į mane spoksojo neeilinė juodaplaukė gražuolė, įsisupusi į minkštus, rusvus kailinukus. Bene vienintelė čia sutikta švari ir neapskretusi būtybė. Aš šiandien iš ryto tyčia tapau murziumi, kad pernelyg neišsiskirčiau iš daugumos. Skirmantę irgi pavyko šiek tiek dulkėse išvolioti, nors ir labai priešinosi. Taigi, juodaplaukę galima drąsiai skelbti šios dienos švaros karaliene...
- Nešk skudurus, sakiau! – staiga pakėlė balsą jauniklis sargybinis, tikriausiai supratęs, kur žiūriu. Matyt, pats buvo įsižiūrėjęs tą skanų kąsnelį ir dabar pavydėjo visų žvilgsnių, kurie buvo ne jo paties. Aš tik taikiai kilstelėjau rankas, žengdamas tolyn nuo laiptų. Gražuolė nuo laiptų viršaus pastebėjo mane ir dabar sekė akimis. Nusisukau.
Skirmantė jau susidraugavo su murzinais paaugliais ir dabar trise kažką aptarinėjo prie statinės su gėrimais. Radviliniai skystimėlio nepagailėjo – ant žemės voliojosi dar dvi pilnos statinės. Regis, šiandien pats šauniausias užsiėmimas bus stovėti su pustuščiu puodeliu ir prisiplempusiam linguoti į taktą.
- Sako, jau greitai paleis rimtą muziką! – pastebėjo mane Skirmantė.
- O šita nerimta?
- Baik tu, vos girdisi...
- Ką čia geriat? Vanduo? - čiuptelėjau jos ranką.
- Ė... – atsilošė vaikėzas su puodeliu rankoje, palaikęs merginai draugiją, - neįžeidinėk, diedai. Čia gi alus!
- Ką čia paistai?
- Rimtai sakau – alus! Pats netikėjau...
- Duok paragaut, - atėmiau gėrimą iš merginos. Gurkštelėjau pusę gurkšnio ir susiraukiau.
Vaikėzo teisybė – alus. Ir dar stiprus velniškai, lyg perpus su degtine maišytas.
- Pasiimk ir tu, dykai pilsto, - pasiūlė Skaistė.
- Nenoriu aš šito myžalo. Ir tu daug negerk. Pameni, ką sakiau?
- Liaukis, Angele, apsidairyk geriau aplinkui. Matai, kiek žmonių? Ką jie tokiam būriui padarys? Aš ginkluota, jis irgi ginkluotas. Ir tu...
Jos žodžius nustelbė griausmingi akordai ir žemo dažnio dundesys, vos neišsprogdinęs ausų būgnelių. Nepaisant to, aplink mane susispietę paaugliai džiaugsmingai sužviegė ir ėmė krutinti užpakalius.
- Eina šikt... – suburbėjau.
- Sakei ką nors? – suklykė man į ausį Skirmantė. Tačiau netrukus jai jau buvo vis viena, ką aš sakiau – ją nusitempė kvatojantis jaunimas.
Bum bum bum bum...
Pasižiūrėjau į jų „šokius“ ir nusprendžiau laikytis nuo garso aparatūros bent per pusšimtį žingsnių – kaip ir keli vyresni miesto gyventojai, labiau branginę savo ausis. Jie stumdėsi palei taką, rėkdami kažką vienas kitam į ausį ir mėgaudamiesi alumi. Per tą laiką, kol aš tyrinėjau kiemą iš vidaus, čionai susirinko bemaž du šimtai žmonių. Vaikigaliai šėlo centre, prie pastogės su aparatūra. Žiūrėdamas į juos niekaip nesupratau, kokiu būdu aš pats jaunystėje sugebėjau ištverti tiek decibelų ir neužsilenkti. Matyt, čia tik tokiems ir suprast...
Įsimaišiau į bomžų būrelį ir atsisėdau į retą, sutryptą žolę, ketindamas išnykti iš akių visiems, kurie galbūt mane stebėjo. Suradau numestą plastikinį puodelį ir apsimečiau, kad gurkšnoju po truputį. Likerio čia niekas neketino man pasiūlyti, o perrūgęs alus neįtiko įnoringam skrandžiui. Beliko suvaidinti.

Muziką galima buvo pavadinti savotiškai ypatinga – būgnai taip griausmingai kalė, kad per juos neįstengiau išgirsti jokio kito instrumento. Sužvejojęs šiek tiek švaresnę popieriaus skiautę, padalinau ją į dvi dalis ir pasidariau kaiščius ausims. Stengiausi nepaleisti iš akių Skirmantės, kuri tai atsirasdavo, tai vėl pradingdavo siautėjančioje paauglių minioje. Taip pat viena akimi prižiūrėjau radvilinius ties pilies laiptais. Jeigu čia ir buvo kažkoks viršininkas, jis greičiausiai pats laikėsi atokiau nuo garso aparatūros. Pilies gražuolė kurį laiką stebėjo svečius nuo laiptų, vėliau kažkur pradingo, tačiau toje vietoje tebesisukiojo keli neaiškūs tipai. Vadovo jų tarpe taip ir nesugebėjau atskirti, tačiau viena buvo aišku – jie kažko laukė.

Ir taip visą valandą, kol saulė pasislėpė už pilies, o kiemą užklojo platus šešėlis. Visą valandą jie stoviniavo laiptų viršuje, dairydamiesi į svečius. Jeigu ir buvo kažkoks piktas planas, aš jo kol kas nesupratau.
Pagaliau ir šokėjai ėmė iš klumpių virsti. Nuvargę, bet labai laimingi priekurčiai jaunuoliai traukė tolėliau nuo šokių zonos ir krito į žolę, kvatodamiesi visa gerkle. Ketveriukė tokių išsišokusių nugriuvo visai šalia manęs ir ėmė aptarinėti vietines panas. Muzika nutilo tik akimirkai – kad vedėjas pakeistų plokštelę. O tada vėl sutrinksėjo būgnai, paslėpdami po savimi bet kokią muziką. Nejučia sugriežiau dantimis – kažkas nemokėjo elgtis su rimta aparatūra. Nuostabu buvo vien tai, kad radvilinių akumuliatoriai atlaikė tokį elektros siurblį, kas sekundę konvertuojantį kilovatus į decibelus. Turbūt į darbą paleido dyzelinius generatorius. Jeigu taip, tuomet renginio kaina išauga dar daugiau. Kuo gi jie paprašys užmokėti už visa tai?..
Pažvelgiau į  gulinčius žolėje paauglius – jie jau kuo ramiausiai pūtė į akį, nekreipdami dėmesio į pragarišką triukšmą. Šalia jų susidomėjusi stabtelėjo bobulė pamušta akimi. Vikriai apsidairiusi, ji išsiviepė lyg kokia Drakula ir pasilenkė iškraustyti miegančiųjų kišenių, tuo labai mane papiktindama – juk žmogus gyvas! Kraustytų mirusį – dar suprasčiau...
Nutvėriau kažkieno pamestą buteliuką ir švystelėjau į tą raganą.
- Ką dirbi, baidykle?! – užrikau.
Žinoma, ji neišgirdo manęs per pragarišką triukšmą, tačiau pajuto. Buteliukas atsitrenkė į jos storą kaip asfaltas sermėgą, greičiausiai net rimtai nesužeisdamas. Bobulė Drakula stryktelėjo lyg įkirpta ir su nuoskauda pažiūrėjo į mane. Įkišusi ranką kišenėn ištraukė neaiškaus kalibro revolverį, bet pakelti nesiryžo. Aš jai parodžiau savo „brauningo“ vamzdį, piktai mostelėdamas juo, kad kišenvagė nešdintųsi kuo toliau. Tuo visas konfliktas ir baigėsi – Drakula nuturseno tolyn, pradingdama minioje, tikriausiai grieždama ant manęs dantį.
- Ei, vaikine! – papurčiau vieno miegančio petį. – Kelkis! Aplink tave visokios dvasnos jau renkasi!
Per muziką jis manęs neišgirdo, todėl nepabudo. Tačiau nepabudo ir purtomas, kad ir kaip skaudžiai sugriebiau. Šiek tiek pasilenkęs trūktelėjau nosimi – kvapas buvo blogas, bet iki alkoholio smarvės toloka. Trys jo draugužiai snaudė taip pat kietai, net neketindami tęsti linksmybių.
Už kelių metrų į žolę susmuko kelios besišypsančios mergpalaikės. Išraudusios, sušilusios, išsidūkusios... Akimirka – ir visos kaip viena padėjo galvas į žolę. Nustebęs tik sumirksėjau.

Dirstelėjęs į pilį išvydau sujudimą ant laiptų. Radvilinių ten buvo gerokai daugiau, jie kalbėjosi tarpusavyje, smarkiai gestikuliuodami. Alaus išpilstymo vietoje kamštį išmušė paskutinei statinei, o pieva už tako jau margavo nuo sugulusių žmogystų.
Kas čia vyko?.. Juk šie žmonės – prityrę alkoholio gerbėjai, jie galėtų tokį alutį ir didesniais kiekiais gurkšnoti, nerizikuodami atsidurti ant grindų. O dar šitoks triukšmas aplinkui, kad numirėlį prikeltų. Nepaisant šių dviejų faktų, miegančiųjų aplinkui pamačiau gerokai per daug. Taip neturėjo būti.
O ir pilies šeimininkai pagaliau sukruto. Viskas – jau gana. Skirmantė aiškiausiai prisišoko, metas nešti kudašių!

Pakilęs nuo žolės apsidžiaugiau, kad ausys prikimštos popieriaus. Besiartinant prie įvykių centro atrodė, kad tuoj galva ims vibruoti ir sprogs iš vidaus.
Išvydau ją nepaprastai laimingą panašaus amžiaus merginų būryje, bandančią susikalbėti ir niekaip nesusiprotėjančią pasitraukti į šalį, kur tykiau. Nutvėriau Skirmantę už rankos ir be komentarų ištraukiau iš linksmybių įkarščio, išmušdamas iš rankų puodelį. Kažkodėl prisiminiau susirietusio senio pasakojimą, kaip radviliniai Pasvalio vaistų sandėlį švarino. Kas žino, kokio brudo jie į alų primaišė?..
Nieko nesuprasdama mergina dar bandė priešintis, tačiau veltui. Ištempiau ją nuo pievos ant tako ir tuoj pat sustojau kaip įbestas – vartai buvo uždaryti, o abiejuose bokšteliuose jau stovėjo po tris sargybinius. Ir jie nesidairė į išorę.

Pajutęs trūktelėjimą atsisukau į merginą. Ji parodė man atgal į pievą, kažką sakydama. Atrodė pasipiktinusi.
Kadangi jos negirdėjau, čiuptelėjau ją už sprando ir pirštu parodžiau į vartų pusę. Kad ir kiek kvaila buvo, turėjo suprasti – vartai uždaryti. O juk jie neturėtų būti uždari, ar ne?..
Kai dar sykį pasižiūrėjau jai į akis, ji atrodė sutrikusi. Vadinasi, viską suprato.
Kelio atgal nebebuvo, bandyti veržtis per kitus vartus taip pat nebuvo prasmės. Aš nežinojau, kas už jų ir kiek jie stiprūs. Bandyti įveikti pylimą su spygliuota tvora, kuomet tapčiau labai aiškiai matomas, neturėjau noro. Vadinasi, liko vienintelis kelias.
Nuvedžiau Skirmantę į pakraštį, tarp kitų miestelėnų. Pasodinau į žolę ir pats atsisėdau šalia.
- Kas jiems yra? – suriko ji man į ausį, pastebėjusi miegančiuosius.
- Man atrodo, kažko į alų pripylė, - atsakiau jai panašiu riksmu. – Kiek jo išgėrei?
- Nedaug. Stiklinę gal... Kas dabar bus?!
- Dabar, - parodžiau jai į pilį, kur prie laiptų rinkosi iki dantų ginkluoti pokylio šeimininkai, - mums reikės už viską  susimokėti, brangioji.
Skirmantė žiūrėjo į juos išpūtusi akis. Dirstelėjo į vartus, apsidairė į pylimą, į užtvertus daržus. Kaip ir aš, ji pastebėjo išsidūkusius žmones, pamažu traukiančius į pakraštį pailsėti ir ten pat užmiegančius.
Tiesa, ne visi tokie buvo. Keli jaunuoliai, tikriausiai suvartoję stebėtinai mažą alaus kiekį, pamatė miegančius ir sunerimo. Kaip ir man, jiems kilo visai pagrįstas įtarimas. Tik jie buvo labai jauni ir aršūs, kaip tik tokie, kurie pirma kažką daro, paskui galvoja.
Aptikę, kad vartai uždaryti, jie patraukė tiesiai prie jų ir ėmė belsti per skardas. Žinoma, nieko neišgirdau per būgnų dundesį, tačiau sargyba juos jau buvo pastebėjusi.
Apstulbusios Skirmantės akyse vienas kilstelėjo prie peties šautuvą. Pliūptelėjo liepsna, šūvio garsą prarijo visagalė diskoteka. Prievartyje budėję vyrukai staigiai nutempė lavonus į pakraštį, kad paslėptų. Viskas buvo sutvarkyta taip operatyviai, kad net man žandikaulis nukaro.
Mergina atsisuko į mane siaubo iškreiptu veidu:
- Ką dabar darysime?..
Geras klausimas. Atsakymą jam teturėjau vienintelį.
- Miegosime, - trūktelėjau pečiais.
2010-11-19 01:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-28 00:52
ozonas
Reikia 5 dalies :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-19 21:50
Kalėdų Medis
kazkodel skaitant ta vieta, kai Skirmante bande pas ji i lova lindo, i galva atejo mintis, kad taip sugalvota, tik del to, kad anose dalyse zmones rase vis laukiantys, kada ja patvarkys... oh well.
su atskleistom iliuzijom [del seimos, zmonos ir siaip kitu] mintis patiko, bet norejosi daugiau ja ispletoti. gal taip tik man.

kita dalis bus ar cia jau galas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-19 09:25
Artur Wilkat
Velnias, tik perskaitęs vėl trečią dalį prisiminiau apie lažybas. Todėl tu teisus. Bet matau, kad reikės tau pabaigus apsakymą įdėti jį visą vienoje vietoje. Tada viskas kitaip atrodo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-19 09:10
Aurimaz
Kodėl?

a) Bankai siūlė paskolas pirkti gerokai perkainotus butus didmiesčiuose su 40 metų sutartimis. Žmonės nujautė, kad tai nesąmonė, bet pirko.
b) Prisipirkusiems perkainotų butų, valdžia su bankais pasiūlė daugiabučių apšiltinimo programą su sutartimis 20-40 metų į priekį. Visi jau buvo patyrę su butais, žinojo, kad tai - irgi kažkokia nesąmonė, bet atsirado tokių, kurie pasirašė.
c) Šiomis dienomis prasiskolinusius bankams piliečius atakuoja masė reklamų, kurios siūlo pasiskolinti greitų pinigų paskoloms grąžinti. Absoliučiai visi žino, kad tai - visiška nesąmonė, BET yra gi ant svieto tokių durnių, kurie skolinasi ir taip grimzta dar giliau į Š, kol belieka virvė ant kaklo ir skola anūkams bei proanūkiams.
d) Prasiskolinę už butus, papildomai skolingi už paskolas savo skoloms, žmonės ateina pas gražiai atrodančius vyrukus, kurie siūlo labai pigiai nuvežti į Angliją, Švediją, Ispaniją ar dar kur nors ir DAR PAPILDOMAI įdarbinti rojaus soduose, kur atlyginimas per savaitę siekia normalų atlyginimą Lietuvoje per mėnesį. Sakytum, absoliuti dauguma turėtų žinoti, kad nemokamas sūris - pelėkautuose. Bet kažkodėl susirenka pilni autobusai, kuriuos veža į tuos rojaus sodus, apgyvendina prišiktuose barakuose kartu su lenkais ir ukrainiečiais, apgaule pasus atima ir priverčia darbuotis už kelis eurus maistui. Ir dar lieki skolingas.

Moralas - kad ir kiek bedurnintum visuomenę, joje vis tiek bus pakankamai idiotų, kurie pasirašys dar vienam idiotizmui.

O judviems diskoteka užkliuvo... :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-19 07:58
Artur Wilkat
Parašyta stipriai, bet kaip jau ir minėjo Gmitė,
- Ir kogs gi velnias tave nešė į tą glaerą?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą