O aš prancūziškai išprotėjau

Išsisegi sagę
Nedrąsiai nužvelgi
Per apnuogintą petį
Nušiurusias sienas
O kad taip būtume
Kiek jaunesni
Bandai sugauti mano akis
Įkalinti jas savyje
Anksčiau tau tai taip
Puikiai sekdavosi
Aš nedrąsiai kaip
Vaikas nusikaltęs vaikas
Nuleidžiu akis
Iš lėto pasidedi sagę
Ant subraižyto kavos staliuko
Melsvas chalatėlis
Turėtų dengti tavo kūną
Bet jis juokiasi iš manęs
Iš tavęs ir manęs
Apsvaigęs nuo
Jausmo
Agonijos kvapas
Agonijos skonis
Gylus kvėpavimas
O tu užmerkus akis
Pureni savo plaukus
Nežavi manęs nei Mocartas
Ir Bachas
Muzikos genijai
Bet taip puikiai jie tinka
Ir štai paskutinis saliutas
Krinta rūbas
Tu likai viena
Aš pasilikau toje skylėje
Tu viena
Kaip gera matyti mėlyna
Spalvą
Jos čia visada betruko
Štai ir paukštelis
Dar jaunas
Dar skristi ir skristi į
Melsvą padangę
Bandžiau skristi ir aš kartu
Užmerkiau raukšlėtas akis
Toks laisvas
Buvau tik su tavim
Tuomet dingo paukštelis
Tavęs net nemėginsiu stabdyti
Ant to pačio
Subraižyto staliuko
Ar pameni kažkada
Čia mylėjomės
Dabar tu stovi nuoga
O kad būtume kiek jaunesni
Man vis dar tu ta pati gulbė
Balta ir gracinga
Gracingiausia
Atsimerkęs nusišypsojau
Pakibęs kilpoje kūnas
Lėtai lingavo
Kaip vaikas sūpynėse
Bacho ir Mocarto
Aš nebemėgstu
Bet taip šauniai
Jie tinka