2010 11 18
Prie krautuvėlės murzinos ir aplaupyto
Stendo, žmogelis prašo pinigų ant duonos.
Išgirsta jį, tik laikraščiai, kurie praskrieja
Nieko neregėdami. Reiks grįžt namo
Į savo liūdną būstą. Kur stalas, laikrodis ir lova.
Numirusi žmona nakčia vėl prašosi
Įgnybti į pašonę. O pėdos šaltos, kaip akmuo,
Kaip tas gyvenimas, apie kurį svajojo.
Apie šiltus namus ir lauką papuoštą
Gyvom aguonom. Apie jo vidurį
Pripildytą lietaus vonią, kurioje tiek
Kartų buvo sapnuose miegota. Apie
Išblukusias viltis. Kurias pasiėmė numirusi
Pati. Nekilo rankos, kažką daryti. Nes
Nujaučiau, jog taip ir teks vienam,
Kaip šuliniui išnykti. Prie krautuvėlės
Jau dviese, dar senas nuodvasa prisėdo
Šuo. Kuris suaukčiojo iš bado nusilpusiu
Balsu. Mes broliai girdėjau šnarant, o
Širdyje tikėjau tai tiesa. Tu palubėj
Palikusi buvai žinutę ant pečiaus suodžių
Išraižyti žodžiai „Aš išeinu pasiėmė
Mane tuberkuliozė, bet tu likai, todėl
Prašau nebūki vienas ir susiraski
Kitą, kuri paguos ne, tik suplėkusios
Sapnuos“. Aš nemačiau metus, kitus...
Miegodavau ant vieno šono. Taip ir
Nesikeičia svajonės... taip kaip nesikeičia
Per šimtmečius dangus. Pakinta Žemėje,
Tik skaičius – nurimusių žmonių.