Prieš aušrą
ant šiaudų -
skruzdės ima rinktis.
Aušra ateis
ir visas jas -
sumindys.
Prieš aušrą
įsiutę vėjai -
už apledėjusių langų -
nešioja lavonų šaltį
ir nesinori keltis.
O prieš aušrą
pro stogo
kiaurą skylę -
mėnulio lopinėlis žiba,
o debesys
prieš aušrą
įnkščia kaip žmonės
ir šunys kaip žmonės -
įširdę, įsiutę.
O mūsų mintys, Zenta -
prieš aušrą -
su aitvarais sukasi.
O mano
sumautas gyvenimas,
prieš aušrą -
guli paslikas
lyg stuobrys netašytas
ir sprunka,
prieš aušrą
tarsi iš po ratų
barsukas.
Prieš aušrą
smaukos debesys -
juodi, balti, raini
ir lyg katinai - murkia.
Per naktis - šunys auksi.
Dar neaušta,
dar labai anksti,
bet jaučiu - jau rytas
ir nudunda, be penkių
puse penkių
traukinys į Rygą.
- Su šventėm, Zenta.