Norai

Mus kausto norai, kausto mintys,
Esame gyvi savam karste,
Ir grįžtame dažnai į laiko kryptį,
Gyventi, vėl savam narve.

Nors norai ten, seniai pridusę –
Vien laiko tuštuma ir rūsio dulkės,
Jie laukia mūs ir raižo dūšią,
Po giljotinos dūriu verčia gultis.

Nejau, vien kraujas tai nuplaus,
vėl grįšime gyvi į laisvą gryčią,
O šiltos srovės amžiams nuskalaus,
Ką vengėme daryti – tyčia.


Jai....