baisuma

2010 11 17

Atsargiai... šalia prisėda
Ant kaklo baltas sniegas.
Ant nosies užsiropščia
Bučinys. Ir noras didelis,
Kaip žemės grožis pabūt
Visur ir su visais nubunda.

Aš vakar skaičiavau dar
Lietų; ant delno įsmigusią
Vaivorykštę mačiau. Tenai
Giliai širdy krutėjo, kažkas
Nežemiškai brangaus. Bet
Tu juk neištaisysi klaidų,
Kurių pridarėm aš ir jau
Nieko nepakeisiu. Gal
Susikibę rankomis išsprūskim
Į tylinčius dangaus namus,
Kur niekas mūsų neapuostys,
Kur niekas nieko nebeklaus...

Ir, tik pirštu nežymiai mosim
Dievui, kuris nužvelgs nuo
Kojų lig ausų. Ir šyptels
Užsisukęs, kvaileliai –
Vargetos meldžiu
Išsprūskite gyventi
Į jus žiūrėti taip
Baisu.

Ir vėl ant veido krenta snaigės,
O kartais saulės spinduliai, tik
Mes jau nekartu aplankom dangų,
Išsprūstam vapančiais kriokliais.
Dažnai nežinome kur slepias laimė,
Nepastebim, kur daug brangiau nei
Pinigai. Mes išparduodam savo
Sielą ir lieka ten, tik pelenai.