„Kvapas žolėje“

Drauge man pasakojo, kaip gera būt žolėje, tačiau nesu buvęs.
Norėčiau pabandyt, bet...

Aš turiu bedą, manęs nemėgsta žole, ji tokia šiurkšti, kai aš ant užlipu. Aš geruoju. Net bandau atsiprašyti. Bet ji nieko. Sugirgžda sutrypta. Priglaudžia savo žalia kamieną prie žemės. Ji tokia trapi. Bet kartais...

Aš turiu idėja, galiu sėdėti miške ant samanų, bet tragiškai suūžus medžiams aš išsigąstu. aš nebėgu, bet žinau, kodėl medžiai ošia. Ir aš ten priglaudžiu savo kūną prie pirmo pasitikusio medžio, jaučiu jėga. Manyje tiek jėgos ir bandau suprasti visus pasaulio vaikus. Bet kartais...

Aš turiu troškimų, galiu papasakoti. Kokie viena-reikšmingai vienodi jus atrodote. Suprantu, kad kartais aš noriu pabūti vienas, ypač, kai žmonės sako:
„Bėk neatsisuk“
Bet turiu vilti.

Negaliu sulaukti, kada išsitiesęs žolėje rūkysiu kaljana ir spjaudysiu ant praeiviu skubančių namo.

Aš turiu klausimą, kodel šios skruzdėlės niekada nepalieka šios žemes, nes jos čia tiesiog gyvena. Na, o jų gyvenimas verda ir nesustoja. Bet kartais.

Aš turiu drauge, kuri norėtu kartu gulėti žolėje, ir žiūrėt į dangų pilna žvaigždžių. Bet kartais...

Ši drauge, taip pat bijo šių žolių, ir kartais tenka gulėti vienam ir užsisklendusiam.

Gelbėkimės nebūti vieniši.
„Bėkim ir neatsisukim“.
Verda niūrus ir monotoniškas gyvenimas, panašus i skruzdėlių gyvenimą... Bet kartais...

Aš neturiu žalio supratimo, kodėl kai kurie iš mūsų mano, kad sunku valdyti savo gyvenimą, net kai kils klausimu, mes i juos sunkiai atsakysime, nes mes nesame suaugę, o ypač norime beprasmiškai praleisti laika. Tu tarpu žolė, miškas, ir šie nuostabus laukai yra išsigelbėjimas nuo civilizacijos dulkiu, bei šiukšlių kvapo.

Ir aš turiu antrą kartą jus nuvilti. Aš jau supratau, kad žolė nepakeis mano nuomones apie pasauli, o ypač apie toki gyvenimą – laukinėje gamtoje.

Aš turiu norą gulėti šioje kalno papėdėje, girgždančioje žolėje ir sakyti, kad pasikeitė mano drauge; ji atsisėdus žiuri į geliu vainikus ir stebi pavasario skleidžiamus kvapus.

Tarp kitko, šie drugeliai – geriausias užmarštis. O kas, jei aš būtinai turėjau užmigti, nepradėjęs savęs kaltinti, kad aš baigiau prarasti savo valia būti tarp žmonių, o jei aš tik esu laisvas žmogus, kuriam žolių kvapas priimtinesnis. Tiesa ta, kad laukinė gamta nepakeis civilizacijos. Bet kartais tai būna...