Sustojau
ant apledėjusios -
pakriaušės krašto.
Pasiilgęs upokšnio
besiraitančio.
Dirvų, ežių
lyg manos raštų -
lovatiesių, staltiesių,
namų, avilių -
išmargintų šalčio.
O kieme - temstant -
rimo, per visą
išsipildymų žiemą -
šarmotas, šokantis beržas
į stogo skardą
šaka lyg ranka
įsirėmęs
ir įbedęs akis
į žvaigždes
it Galiliejus.
O jo, mama - žiema
visų išsipildymų žiemą -
jauna, gera buvo -
nesušaldė bulvių
lyg būtų
nusikast
ir viena galėjusi.
Per visą
išsipildymų žiemą,
temstant -
atsigavau, sutvirtėjau.
- Už duoną
ir šilumą - ačiu.
Dėkoju -
už išsipildymų vasarą
ir už šaltą,
liūdnoką žiemą
ir džiaugiuos
prisigaudęs
naujų minčių,
lyg ešerių, lydekų.
Pasiilgau, temstant -
tavų baltučių pirštinių,
užsnigtų laukų, miškų.
Lesiklėlių. Supynių
ir mūsų, žalio,
užsnigto,
apledėjusio suolo.
Ir dieną, naktį
pučia vėjai uolūs -
tau pasipiršus.