Rašyk
Eilės (73330)
Fantastika (2193)
Esė (1496)
Proza (10361)
Vaikams (2517)
Slam (49)
English (1112)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







2010 11 16

  Kartu jau devyni metai. Nepastebėjau viso prabėgusio laiko, su visomis tiek geromis, tiek blogomis akimirkomis. Su visomis mažai miegotomis dienomis. Kai eidavome apsipirkti, ar vykdavome pas gerus draugus pasibūti. Mūsų santykiai pašliję. Jaučiu grėsmę visai čia pat. Nuojauta tokia aštri.
  Darbas, tai – suaugusiųjų prakeiksmas. Ypač tiems, kurie nekenčia sėdėti nuo ryto iki vakaro ir plušti su popieriais, keisčiausiais žmonėmis ar daryti, tai kas suteikia gyvenimui monotoniją. Visiškas žinojimas, ką veiksi rytoj, kaip nuoga moteris praranda savo paslaptingumą, savo ypatingumą. Tampa, tik dar viena purvina rudens bala, iš kurios lakti nebenori net šuo.
  Sėdžiu nekantraudamas. Šiandien mano sūnui vieneri. Aš jį taip myliu. Taip myliu. Mintimis visą dieną buvau šalia. Neišleidžia iš darbo... viduje kilusi įtampa, niokoja mano ramų veidą. Žinau, jog pas mano sūniuką ateis, žmonos draugių su vaikais. Bet., kažkas taip veržia kaklą. Esu be kaklaraiščio. Be kilpos ant kaklo, bet kažkas taip nežmoniškai veržia...
  Štai bosas pasakė, jog galiu skubėti namo. Vėluoju pusvalandį. Pargrįžtu, pasistatau mašiną šalia daugiaaukščio namo. Išsiimu CD grotuvą, kuriame visą kelią grojo muzika negalinti užgesinti mano nerimo.
  Mano sūnui vienrerii... vieneriiii...
 
Paskambinu į duris. Jausmas it jos būtų ne mano.
Atidaro žmona. Vaikai krykštauja,
                                            Tortas prapjautas
                                                        Žvakutė užgęsusi...
Sušiktas pusvalandis. JI negalėjo palaukti? Juk žinojo, kaip man tai svarbu. Mano sūnui vieneri. Viską išberiu į akis, ką manau.
Per duris it iš sudužusio obuolio pasipylusios sėklos per duris sprūsta moterys su vaikais. Mes rėkiame. Ji rėkia. Aš rėkiu...

Greitai susirenka visus daiktus. Net sumautą medinę lovytę ir tą išardžiusi sugrūda į automobilį. Ir išvyksta. Aš jos nepajėgiau sulaikyti. Ji, tiesiog išsprūdo, o mano liūdesys jis pasilikęs su manimi tikrai nepadėjo. Toks sunkus. Toks milžiniškas. Kas lieka iš žodžio kartu? Iš termino devyni metai? Kas lieka iš simbolinės šventės, kuri kirba sieloje (mano kūdikiui vieneri)? Kas karštesnis už geizerius ir sūresnis už į žaizdą patekusį aštrųjį pipirą? Kas žemesnis už požemiuose „užsilenkusį“ kurmį?
2010-11-16 16:51
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-17 23:49
Irna Labokė
Truputį reikėjo išplėtoti, dar įtaigiau mizanscenuoti... bet čia tik mano subjektyvi...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-16 20:08
drugelis7
Karštas kraujas:)...
Įdomus kūrinys.Patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-16 18:54
Laukinė Obelis
Įdomi mintis, prasminti pamąstymai. Tik norėtųsi daugiau aprašymo, kad susikurtų nuotaika, ne vien vidiniai svarstymai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą