Apie keistą meilę

Prie kapų, šalia prie kelio,
Ji viena, visai gyveno.
Ir kai jis pas ją atėjo
Ji atrodo išprotėjo.

Ir dabar kartu per lietų,
Ar per saulę, giedrą, sniegą,
Kas bebūtų benutiktų,
Jiedu načiai pasiliktų.

Išgirsti kaip ramią tylą
Perskrodžia gilus švogždimas.
O kai pilnatis užeina
Jie visai padūkti baigia.

Tiems kurie akis užmerkę,
Jiems vienodai, viskas baigta.
Betgi tie, gyvi kur kruta
Smerkia šitokį jų būdą.

Saulę kai mėnulis dengia
Dieną naktį jie vis meldžias.
Tuo metu kai jiedu šnabžda
Apie saldžią laimės naktį.

Neatrodė kad galėtų
Kas nutraukti tokią gėdą.
Netgi angelas ar velnias
Lenkdavo tą vietą kartais.

O kada užeit išdrįsta,
Vos išvydę kas ten vyksta,
Susižvalgo ir išvyksta
Vos išgirdę kimų riksmą.

Taip lig šioliai jie gyvena,
Dieną džiaugias, naktį mylis.
O kitiems turbūt pavydas
Lieka vien ir oro pilys.