Viską atimti galima staiga

Ji išplėšė Tave iš mūsų rankų.
Vieną rytą šaltakraujiškai sustabžius Tavo širdį.
Su ja sustojo ir mūsų gyvenimo ritmas.
Mūsų ir taip leisgyvę prasmę išmušė iš minčių.
Paliko šoką, ašaras, isterijas ir žaizdas.
Išėjo giltinė pasiėmusi Tave už rankos.
Išlydėjo mūsų džiaugsmą, kai sutikdavom Tave tarp durų.
Dingo, dingo mūsų apmąstymai, dingo ir saulė iš akių,
dingo veido švytėjimas ir ramybės tuo pačiu aš nerandu.
Supratom mes tik vieną:
Tiesa, jog paima geriausius.
O mes čia pasilikom.
Žiūrėt kieno sekančio eilė atkeliauja.
Tarp šakų sustirusių,
Kur šalta ledinė žemė,
Stūgauja vejai - tu Ten.
Viena ir vieniša, palikta.
Beprasmės mano idėjos sukasi pasąmonėje.
Užrakintas juokas, tūkstančiais spynų.
Daug kas nesupranta, to ką jaučiu.
Tu prikelei mus atsibusti, pamatyti
Žiauriausia gyvenimo realybę.
Kai jau negalima išarti norint paguosti,
Jog būna ir blogiau.
Tu išėjai palikus mus.
Bet nepalikusi mūsų širdžių.
Iš aukštai aš tikiu, tikiu.
Stebi, saugai ir nuogąstauji.
Ir lauki, lauki, lauki..