Auksinis kambarys

- Atsimerki -
plieskia iš tolo
tavo auksinė suknelė
ir kalas krūtys,
kaip du kepalai.
Auksiniam rytuj
pastoja kelią -
krintantys lapai,
kaip šapalai.

- Atsimerki -
glostai įskilusį gaublį
ir lyg peliukės,
spurda sėkliukės -
tam, žemės obuoly.
Atsimerki -
auksinė šviesa -
balkonus,
kambarius gaubia,
ir voveriukė tiksi,
sakau
be jokios ironijos -
tam riešuto
branduoly.

Ir aš, skaitau,
sakau,
be jokios ironijos,
tą, auksinį Voltą Vitmeną,
ir paauksuotą Žemaitę,
ir Maironį, ir Bloką -
perpilu
iš pradžių.
Auksinis ruduo
ir visai nedaug reikia -
per nago juodymą,
kad apsvaigščiau
nuo tų, žvaigždžių...

2.

- Užsimerk.
Žmonių, paukščių,
žvėrių planetoje -
ankšta
ir labai gaila,
kad ne auksinis ruduo,
ir ne auksinės rožės,
ir ne auksiniai
tie putinai.

- Atsimerk
ir nuplėši lango štorą
ir atsidursi
toj auksinėj vonioj,
ir skaitysi
mano eilėraščius
jau nuo seniai.

- Užsimerk.
Branda. Susikaupimas.
Auksinės spalvos
ir auksinis
tavo guolis.
Jeigu, ne tie
kepalai -
būčiau - knapsojęs,
miegojęs,
ir nebūtų ištryškę
tie kvepalai.

Kelia iš miego
įvairiausios televizijos,
radijo stotys.
Piešiniai, lipdiniai -
žadina aistras.
Gyvenimas,
sakau, be ironijos -
bėgdavo, nesustodavo -
briliantais ir deimantais
neužpildavo
tos Praeities.