Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kapt, kapt, kapt… Lašantis vanduo iš krano. Kapt, kapt... Mano sveikas protas pamažu mane apleidžiantis. Kapt, kapt... Tylus pasidavimas beprotybei. Ir kapsėjimas dingo. Vietoj jo atsirado chaotiškai harmoningas elektrinių gitarų klyksmas. Ir tik tada atsimerkiau...  Nusišypsojau, apsilupinėjusioms ir pelėsių invazijai pasidavusioms, luboms. Mano išsirietusių raudonų lupų vaizdas, kurio pavydėtu bet kuris vyras, luboms. Kaip marionetė patraukta už virvelių, pakilau iš kieto gulto. Mano aukštakulniai švelniai nusileido ant šalto ir suskylinėjusio betono, garbanoti plaukai užkrito ant veido, tai iššaukė dar vieną nevalingą šypsnį, kuris nedingo, net priėjus prie grotų ir tvirtai įsikibus į jas rankomis. Keletą kartų jas pastūmiau siekdama dėmesio, bet nieko. Tyla. Ji privertė mane nusijuokti, kiek sarkastiškai, priglundant visu kūnu prie aprūdijusių grotų, kurios jau rodės pasiduos net menkiausiam spaudimui ar stumtelėjimui, bet nieko... Jos alsavo šaltį į mano šiek tiek, kombinezono, apnuogintą kūną. Tai privertė prikąsti apatinę lūpą. Šaltis skverbėsi vis giliau, o aš su mielu noru jį įsileidau tikėdamasi, kad bent jis man suteiks stiprybės žengti paskutinį, mano senojo gyvenimo, žingsnį. Jis pažadino prisiminimus, dėl kurių dabar ir stoviu, jau per mažoje,  apipelijusioje ir apytamsėje kameroje, kur vienintelis šviesos šaltinis yra skylė sienoje, padaryta  mano kumščių prieš keliolika metų, kai bandžiau pabėgti... Priglausdama prie grotų veidą išgirdau vieną sakinį, kuris tiek laiko kėlė siaubą ir vertė verkti, o dabar privertė tik dar labiau nusišypsoti, apnuoginant dantis iki mano kreivoko iltinio, sarkazmo perpildyta šypsenėle.
-Tau nepavyks. Tu paprasčiausiai nesi pakankamai gera. - Ir jis nusijuokė. Pasisukau šiek tiek į dešinę ir pamačiau vyrą, dėvintį Hugo Boss  kostiumą, pusiau sėdomis gulintį ant to pačio gulto iš, kurio ką tik pakilau. Aš į jį žiūrėjau, nepaleisdama iš rankų grotų, o nuo veido šypsenos...
-Ką tu tuo pasieksi? Tu esi niekas! Tokia gimei, tokia ir mirsi. Negi tikiesi iškelti bent vieną koją iš čia? Nejuokink, – pašaipą ir sarkazmą pakeitė rimtas ir griežtas tonas – tu niekas, įsikalk tai savo tuščion makaulėn!
Aš tiesiog atsisukau į jį, nugara atsiremdama į grotas, jas tvirtai suimdama rankomis. Ir žiūrėjau į jį su paniekinančia šypsena, kuri žaidė mano lūpose. Mano veide nebuvo nieko mielo, jokių abejonių, tik karšta ir saldi neapykanta, panieka ir iš proto vedantis polėkis. Matydama, kad jo žiaurūs žodžiai tik skatina mane priešintis, pakeitė toną.
-Tas išorinis pasaulis yra per daug žiaurus tau, mano gėlele. – Tarė stodamasis nuo gulto, dabar šiek tiek nerangiau, nei anksčiau.
– Tu žinai, kad neišgyvensi viena, juk, mažute, tavęs niekas nesupras, o paskui grįši palaužta ir sužlugdyta, pas mane, bet jau tada bus per vėlu – jis ištiesė ranką bandydamas paglostyti mano veidą, bet aš nusisukau. Pamačiusi jo akyse žybtelėjusį pyktį, mintyse vis kartojau: - Puiku, dar truputį arčiau, dar vienas žingsnis arčiau bedugnės, na dar arčiau... - mano akys žaidė nešvarų žaidimą, kuriam jis pasidavė.
-Ko tu nori?! – sukliko jis man į veidą - Tu nudvėsi be manęs, be mano apsaugos! Aš – aš tavo angelas sargas!.. Nedrįsk išeiti! – Jis trenkė rankomis į grotas ir pajutau kaip jos dar labiau atsilaisvino. – Dar truputį - mintimis  skatinau jo pyktį. – Negi dar nieko nesupratai?!
-Jei aš niekas, tai kam tau mane saugoti? – jo veidą perkreipė neapykanta, jis pradėjo kratyti mane kartu su grotomis ir tarp jo įsiūčio pilno alsavimo, ir virtinės įžeidimų išgirdau trakštelėjimą. Tai – grotos, jos pasidavė. Tada vėl nusišypsojau, o mano akyse blykstelėjo liepsna, kurios niekad jis nebuvo matęs. Jis nuo manęs atšoko ir krito man po kojomis. Savo kūnu pastūmiau grotas ir jos atsidarė. Nenuleisdama nuo to gyvulio akių išėjau ir užtrenkiau grotas, kurios taip ilgai mane skyrė nuo realybės, palikdama  kameroje nepasitikėjimą savimi ir abejones, apgailėtinoje scenoje.
-Tu klysti. Tai tu, esi niekas be manęs..
Nusisukau ir pradėjau eiti koridoriumi pilnu tokiu kamerų kaip manoji, kuriose vis dar kalėjo pusšimtis merginų. Vos po kelių minučių išgirdau skausmo iškreiptą riksmą. Nusišypsojau. – Laisva. - Tariau sau ir toliau ėjau, nei karto neatsigręždama.
2010-11-13 20:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą