Nurimo pasakoj audringa jūra, -
į gelmę perlų taką surandu.
Vaivorykščių spalvom mane užbūrė
tie rūmai Eglės, Žilvino vardu.
Toli, toli paliko jūros krantas, -
žuvytės šokiu kviečia vis artyn.
Ir šokio sūkury viliodamos supranta,
kad būsiu svečias Gintaro pily.
Ant sienų jūros pasakų vitražai
ir kilimai iš aukso gijų ant grindų.
Kaip žvaigždės danguje-altoriai gražūs,
bet štai... iš sapno nubundu.
-----------------------------------------
Ten pajūry, tame kalne Birutės,
aš Eglę jos sūnelių apsupty,
mačiau dukrelę, -teko būti,
Legendą mūsų brangią iš arti.
O jūra nerimsta, banguoja, putoja,
svaidos žaibai, dangus neramus.
Ir amžiais kartos ir kartoja:
kviečia legendą sugrįžt į namus.
Skiriu E.