Pavasariais

Bėgom paskui vėją -
tavo plaukai nuvilnijo
per  upes, o vėjas
kaštonų pribarstė.

Jau seniai čiobrelių kvapą
beuodėm ir gaudėm lietų,
bėrėm lašus ąsotėlin
laumių dukroms pagirdyti,
klausėm skardžios žiogų sutartinės
kartu su žiogėm prieš poravimasį.

Jau seniai.

Ir tada, kai kraujagyslėm
sroveno pavasariai, o
rytas gelsvom bangelėm
ant pečių krisdamas
tipeno rasotais žolynais
ir vabalo kojomis, nuo rytinės
žiogų gamos virpančiomis.

Iki šiol nesuprantu -
Tai buvo rytas ar tu.