neturiu tam laiko

Kas vakarą tu sapnas, peizažas gal kontūras, gilioje laidų raizgalynėje. Dieve mano, kokios technologijos! Ir visa tai tam, kad žmonės viens kito vis rečiau pasigestų, ir aš įsistebeilijęs į blankų lyjančių mikroschemų lietų. Balsas sako: - ženykis! Va Bukowkis nusipirko kumelę dar kalę, užsiregistravo „feicbukan“! O tu?
Metai priverčia vyrus kuom nors rūpintis. Na tikra tiesa, vyrai užvis dar labiausiai yra susirūpinę meteorologija: neišgertomis alkoholio jūromis, tabako dūmų planetomis, nesutvarkytomis mergų armijomis, nors skaičius dažniausiai būna kiek perdėtas. Ne, ne prunkščia Bukowkis, jeibogu! - nesiginčiju, Bukowkis dabar turi kuom rūpintis.
Pas moteris, kiek kitaip jos - klimatologės. Joms nėra laiko klausytis balsų, jos rūpinasi meteorologais. Gelbėja nuo perpučiamų musoninių vėjų, tempia juos namo iš penkis, trisdešimt aštuonis ar keturiasdešimt metų trunkančių karų, gimdo vaikus, jau vėliau rūpinasi per kraštus drimbančiu baroku. Ir kam Vasiai iš Didžiasalio į Vilnių? Jei kas vakarą jo barokas virtuvėje, numeta jam kopūstų lėkštę, miegamajame meiliai pamurkia į ausį, o kartais užvožia ir kočėlu. Ne, Vasia į Vilnių tikrai nevyks, o kam? ir taip našē!
Užsiregistruok ir tu! – sako netikėtai prieš mane ant stalo atsisėdami Maironis su Basanavičiumi. Gerai, kad apologeto Valančiaus tarp jų nėra, atsisakė pastarasis nominalo. Ir ačiū Diev, nebūčiau drįsęs jam net į akis pažiūrėt. O Basanavičius siūlo dvigubą porciją nei Maironis ir žvitriai glosto savo barzdą. Ką gi, baroko žiūrėt išeinam su daktaru!
Gražus tas našē naktinis Wilno, anapus Žvėryno tilto užeiti moja Menstrelio vėlė, Bernardinuose prasilenkiame su Tūla, užu rankų susikibusių didžiojo katino savininkės ir Vilniaus Pokerio. Rūstauja daktaras dėl nepampstančio baroko, ištuštėjusių vitrinų, besikabinėjančių elgetų, tyliai krizena į panosę. – Krizė paaiškinu. Palieku jį besišnekučiuojanti su Olga Draugėj X. Pasirūpins daktaras rinkodara, suras jam nakvynę ir Olga, juk - apie viską pagalvota. Didžiuojuosi ir aš tokį žmogų jiems atvedęs. Gal ir aš išmoksiu kuo nors rūpintis. Ne veltui mane palydėti pasisiūlo apsauginiu dirbantis Šventasis Jurgis, pagal tautybę baltarusis, o pagal kilmę rusas, bent jis pats save taip pristato. No Tilžės sakosi esąs ir jau bebaigiąs visą giminę čia per Niemaną perkelti. Rūpestingas tas Jurgis visgi, pagalvoju.
Parsivedu patį Sobieskį, sodinu ant stalo, šalia Maironio, žiū pastarasis patenkintas, net akinukai rasoja, o tu? Ten kažkur laidų raizgalynėje, lyjant balzganam mikroschemų lietui. Ne, dabar aš neturiu tam laiko, garbūs svečiai visgi, vėliau, pasirūpinsiu visu pasauliu?